Skuodo mūšis
Spėjamoje mūšio vietoje Luknėse pasodintas ąžuolynas
Data 1259 m. Vieta prie Skuodo Rezultatas Žemaičių pergalė
Konflikto šalys
Žemaičiai	Vokiečių ordinas Livonijos ordinas
Vadovai ir kariniai vadai
Alminas	Bernardas Harenas
Pajėgos
3000
Nuostoliai
	33 riteriai

Skuodo mūšis – žemaičių ir Vokiečių ordino livoniškosios šakos kariuomenių mūšis, kuris įvyko 1259 m. prie Skuodo.^[1] Tai vienas didesnių žemaičių mūšių su kryžiuočiais, įvykusių iki Durbės mūšio.

Žemaičių kariuomenę (pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, ją sudarė apie 3000 žmonių), grįžtančią su grobiu iš Kuršo, pasivijo Livonijos kryžiuočių kariuomenė (Kuldygos pilies įgula, Vokietijos, vietos vokiečių riteriai ir nuo jų priklausomi kuršiai). Žemaičiams greičiausiai vadovavo kunigaikštis Alminas, Livonijos kariuomenei – komtūras Bernardas Harenas. Livonijos ordinas mūšį pralaimėjo; žuvo 33 Vokiečių ordino riteriai, daug eilinių karių. Tokia mūšio baigtis paskatino žiemgalius 1259 m. sukilti prieš Vokiečių ordiną. Jie išvarė iš savo žemių Vokiečių ordino ir Rygos arkivyskupo skirtus viršininkus.^[2][3]

Skuodo mūšio spėjamoje vietoje, Luknių kaime šalia kelio  218  Kretinga–Skuodas , pasodintas atminties ąžuolynas, įrengta atokvėpio vieta, informacinis stendas. Vieta paženklinta trimis liaudies meistrų sukurtais stogastulpiais.^[4]