Skerdynės Chije (pranc. Scène des massacres de Scio), Skerdynės Chiose (ntk.)[1] – prancūzų XIX a. dailininko-romantiko Eženo Delakrua (1798–1863) paveikslas, sukurtas 1824 m. ir esantis Luvro muziejuje Paryžiuje.
Apie paveikslą
Paveikslas nutapytas 1824 m. Paryžiaus Salonui. Jame vaizduojami 1822 m. įvykiai Graikijos nepriklausomybės karo metu Chijo saloje, kai buvo nužudyti ir parduoti į vergiją dešimtys tūkstančių niekuo nekaltų salos gyventojų. Paveikslas turi akivaizdžių įkvėpimo šaltinių, tai T. Žeriko paveikslas „Medūzos“ plaustas“ ir A. Ž. Gro paveikslas „Napoleonas aplanko maro aukas Jafoje“. Paveikslas tapo vienu iš akademinės diskusijos tarp to meto klasicistų ir romantikų mokyklų objektu. A. Ž. Gro, kuris buvo įsitikinęs klasicistas, pavadino paveikslą „skerdynėmis tapyboje“ dėl idealistinio vaizdavimo nebuvimo. Stendalis rašė, kad Delakrua vaizdavo maro aukas, o paveikslą pervadino pamatęs laikraščių naujienas apie skerdynes Graikijos Chijo saloje. Paveikslas atliepė tuo metu Vakarų Europos visuomenę labai sujaudinusiomis, bet pavėlavusiomis žiniomis apie nusikaltimus Graikijos Chijo saloje. Delakrua parodoje buvo apdovanotas medaliu ir paveikslą už 6000 frankų įsigijo valstybė.
Paveiksle vaizduojama grupė nugalėtų, palaužtų graikų, moterų, vyrų ir vaikų. Kai kurie jų jau mirštantys, kai kurie laukia nugalėtojų malonės ar pardavimo į vergiją. Turkų raitelis įkūnija žiaurią ir su niekuo nesiskaitančią jėgą. Tolumoje vaizduojami rūkstantys graikų kaimai ir žudynių scenos. Vienas svarbiausių kritikų argumentų buvo tas, kad paveiksle kūnų mase esą Delakrua labiau kelia pasišlykštėjimą scena nei užuojautą nugalėtiesiems. Teofilis Gotjė gynė paveikslą, rašydamas, kad aštri klasicistų reakcija yra išprovokuota scenos vaizdavimo drąsumo ir naujoviškumo. Paveikslas į Luvro kolekcijas perkeltas 1874 m.
Istorija
1821 m. prasidėjo Graikijos nepriklausomybės karas. Chijo sala buvo penkta pagal didumą Egėjo jūroje ir vos kelių kilometrų atstumu nuo žemyninės Turkijos. Salos gyventojai užsiėmė prekyba ir turėjo glaudžius ryšius su Konstantinopolio miestu. Saliečiai sumokėdavo nemenkus mokesčius Osmanų imperijai ir buvo pasiturintys. Taip pat jie turėjo kai kurių nuolaidų mokesčiams, kurių neturėjo žemyninės Graikijos gyventojai. 1821 m. balandį graikų sukilėlių laivai išmetė inkarą prie Chijo salos ir paragino saliečius prisijungti prie sukilimo. Saloje buvo vien prekeiviai, žvejai, mokslininkai. Chijo gyventojai nesiruošė prisijungti prie sukilimo, nes neturėjo nei įgūdžių kovoti, nei ginklų. Graikų laivai atsitraukė palikę šiek tiek ginklų ir amunicijos. Apie jų atvykimą prie salos sužinojo turkai. Nurodymu iš Konstantinopolio 40 vietos aristokratų atstovų buvo paimti ir laikomi įkaitais Kastro miesto pašos rezidencijoje.
1822 m. gruodį anglų konsulas Smirnoje perspėjo turkus, kad graikų sukilėliai planuoja invaziją į Chiją iš Samo salos. Viena iš Chijo salos tragedijos priežasčių nurodoma, kad turkai nesiėmė tinkamų priemonių dėl galimos sukilėlių invazijos. Chijo laivai buvo uždaryti uostuose ir į salą pasiųsta apie 1000 samdinių be vadovybės, kurie turėjo sustiprinti vietos turkų garnizoną, bet užsiėmė vietinių plėšimu su piratų pagalba. Pasiskundus Chijo atstovams Konstantinopolyje į salą buvo pasiųsta 1000 kareivių tvarkos atstatymui ir dar 200 iš Kretos. Saliečiai apdėti papildomais mokesčiais, kurių anksčiau nemokėjo. 1822 m. kovą Samo salos revoliucionierių lyderis Lycurgus Logothetis išsilaipino Chijo saloje su pradine 2000 žmonių armija, kuri vėliau išaugo iki 4000 – 5000 žmonių. Prasidėjo tiek vietos turkų, tiek nepripažįstančių naujos valdžios graikų žudynės. Turkai buvo apsupti pašos tvirtovėje Kastro mieste.
Konstantinopolyje turkų sultonas buvo informuotas apie Chijo salos „sukilimą“. Sultono įsakymu buvo nužudyti mieste buvę Chijo įkaitai ir gyventojai. Pašos Kara Ali laivynas su 4000 kareivių buvo pasiųstas į Chiją su nurodymais: nužudyti visus vyrus, vyresnius nei 12 metų, visas moteris virš 40 metų ir visus vaikus iki 2 metų, likusius parduoti į vergiją. Laivyną sustiprino apie 15 000 kareivių armija iš žemyninės Turkijos, kuri negalėjo patekti į Chiją dėl graikų laivų blokados. Balandžio 11 d. pamatę turkų laivyną graikų laivai pabėgo palikę savus sukilėlius saloje. Turkų laivynas subombardavo Chijo miestą ir paša siūlė sukilėliams pasiduoti. Sukilėliai sunaikino turkų pasiuntinių valtį. Balandžio 12 d. apie 7000 turkų kariuomenės išsilaipino saloje. Mūšiuose žuvo iki 15 000 žmonių iš abiejų pusių, po to prasidėjo vietos graikų naikinimas ir plėšimai. Daugelis rinkosi savižudybę.
Tikslus žuvusiųjų skaičius saloje nežinomas. Chije iki skerdynių galėjo gyventi iki 120 000 žmonių. Britų konsulas iškart po įvykių mini 45 000 moterų ir vaikų, parduotų į vergiją, iki 25 000 pabėgo iš salos, bent 20 000 buvo tiesiogiai nužudyti. Po įvykių saloje liko iki 2000 salos gyventojų. Birželį graikai įvykdė keršto akciją, vado Konstantinos Kanaris vadovaujamas laivas naktį priplaukė Chijo uoste prie pašos admiraliteto laivo ir jį atakavo. Žuvo paša Kara Ali ir apie 2200 laivo keleivių, tarp kurių buvo ir į vergiją išvežami graikai.
Nuorodos
- ↑ Chijas. In: Pasaulio vietovardžiai. Internetinė duomenų bazė. – Vilnius: MELC, VLKK.
