Sibirinis šeškas (Mustela sibirica) – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis, kuris daugiausiai sutinkamas Azijoje. Yra įrašytas į Raudonąją knygą.[1]
Paplitimas
Sibirinis šeškas gyvena beveik visoje Azijoje: Sibire (išskyrus poliarinius regionus), Tibete, Gobio dykumoje, taip pat Uralo kalnuose. Manoma, kad kažkada gyvenęs Japonijoje.
Išvaizda
Sibirinio šeško kūnas yra plonas, aukštas ir su trumpomis kojomis. Turi ilgą, purią uodegą. Patinai yra šiek tiek didesni nei patelės. Patino kūno ilgis be uodegos yra 28-39 cm, uodegos ilgis – 15-21 cm, svoris 650-820 g, patelių kūno ilgis 25-30 cm, uodegos – 13-16 cm, svoris 360-430 g. Galvos forma suspausta, pailga. Ausys plačios, žemos ir apvalios. Kailio spalva vasarą yra ruda, žiemą ji tampa ryškesnė, panaši į aukso spalvą. Viršutinė lūpa ir apatinė žandikauliai aplink nosį yra balti, kaip ir europinės audinės. Sibirinio šeško žiemos kailis yra labai storas ir purus.
Elgesys
Sibirinis šeškas yra naktinis gyvūnas, išskyrus motinas su jaunikliais. Jie yra sėslūs, nors kartais jie migruoja, kad rastų maisto. Medžioja naktį. Nakties metu medžioklės plotai yra apie 10-12 km, kartais 18-20 km. Sibirinis šeškas puikiai moka šokinėti, sugeba laipioti medžiais.
Pagrindiniai natūralūs priešininkai yra dideli paukščiai.
Mityba
Sibirinio šeško mitybos racioną daugiausiai sudaro vandeniniai pelėnai, pelės, voverės, vabzdžiai, kai kurie mažesni paukščiai, varlės, taip pat mėgsta kiaušinius, riešutus, uogas.
Šaltiniai
