Sesklas (gr. Σέσκλο) – kaimas Graikijos žemyninėje dalyje, Egėjo jūros vakarinėje pakrantėje prie Volo miesto. Tuo pačiu pavadinimu pavadinta neolitinė gyvenvietė, buvusi toje pačioje vietovėje ir laikoma viena ankstyviausių žmonių gyvenviečių dab. Graikijoje ir Europoje.
Archeologinė gyvenvietė
Sesklo archeologinėje gyvenvietėje gyventa nuo ankstyvojo neolito (7 tūkstantmetis pr. m. e.) iki vidurinio bronzos amžiaus. Gyvenvietė labiausiai klestėjo 5 tūkstantmetyje pr. m. e. Žmonių apsigyvenimą šioje vietovėje tikriausiai lėmė palankios gamtinės sąlygos: sezoniniai gausūs vandenimis upokšniai, artima lyguma žemdirbystei, kalvos ir jūra.
Manoma, kad žmonės atsikraustė į vietovę 7 tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, ikikeramikiniame neolito laikotarpyje. Sesklo archeologinė vietovė svarbi tuo, kad joje ryškiai išsiskiria trys žmonių bendruomenės veiklos bruožai: sėslus gyvenimo būdas, žemdirbystė ir gyvulininkystė.
Iš anksčiausios Sesklo gyvenvietės beveik nieko neišliko. Rasta apskritiminių įdubų, keturkampių pastatų pamatų ir molio šukių, naudotų statybai, pėdsakų, obsidiano ir skalūno ašmenų, kaulo ir akmens įrankių, terakotinių figūrėlių.
Kur kas didesnė gyvenvietė buvo 6 tūkstantmetyje pr. m. e. Jos pastatai buvo įvairesni: rasta pastatų likučių su akmeniniais pamatais ir plytų sienomis, kitų, statytų iš medžio ir molio, ir pastatų, kurių sienų pagrindus sudarė statūs akmens luitai.
Viduriniojo neolito laikotarpyje gyvenvietė išsiplėtė iki 100 000 kv. m. ploto. Ant Kastrakio kalvos (Sesklo A gyvenvietė) buvo 500–800, tankiai sustatytų namų. Gyvenvietės lygumoje (Sesklas B) namai buvo didesni ir statyti rečiau. Visi namai turėjo akmeninius pamatus, plaušaplyčių sienas, dvišlaičius medinius stogus ir židinius. Šio laikotarpio materialinė kultūra pavadinta Sesklo kultūra ir buvo panaši platesniame Tesalijos regione. Pagerinta molio degimo technika leido išgauti gražią raudoną spalvą ant balto pagrindo rankų darbo molinių indų dekore. Gyventojai naudojo daug daugiau ir įvairesnių įrankių, kai kurie jų (obsidiano) buvo atgabenti iš Melo salos. 5 tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje ši gyvenvietė sudegė.
Kastrakio kalvos viršūnėje apsigyventa dar po apie 500 metų. Joje pastatytas centrinis ir didžiausias gyvenvietės pastatas – megaronas, kuris apjuostas keliais akmenų struktūrų ratais. Ši gyvenvietė išgyvavo iki viduriniojo bronzos amžiaus.
Sesklo archeologinė vietovė atrasta XIX a. pabaigoje. 1901–1902 m. Christas Cundas pirmasis atliko kasinėjimus Kastrakio kalvoje. 1956 m. Dimitris Teocharis kasinėjo kalvos viršūnėje ir 1972 m. – aplinkinėje lygumoje. Vietovė tyrinėjama toliau.
Galerija
-
Sesklo archeologinės gyvenvietės liekanos
-
Moters su vaiku figūrėlė, apie 4800 m. pr. m. e.
-
Dirbiniai iš Sesklo ir Diminio, apie 4800 m. pr. m. e.
-
Indas iš Sesklo, apie 4600 m. pr. m. e.
Šaltiniai
