Senoji Asirijos karalystė – sąlyginis pavadinimas, istorikų duodamas Artimųjų Rytų valstybei, egzistavusiai XX–XIV a. pr. m. e. Jos branduolys buvo istorinis Asirijos regionas (aukštutinis Tigro baseinas dabartinio Irako teritorijoje), tačiau didžiausios ekspansijos metu valstybė taip pat valdė didesnę dalį Sirijos.
Istorija
Puzur-Ašuro dinastija (2025–1809)
XXI a. pr. m. e. Ašūro miestas tapo nepriklausomas nuo III Ūro dinastijos ir čia buvo įkurta atskiras miestas valstybė. Apie 2025 m. pr. m. e. Puzur-Ašuras pradėjo mieste naują dinastiją, kuri ir žymi Senosios karalystės pradžią. Skirtingai nei kitų tuometinių Mesopotamijos karalysčių valdovai, Puzur Ašuras titulavosi ne karaliumi (t. y. šarum), o „Ašūro taurininku“.
Tolimesnieji valdovai konsolidavo valdžią regione, išplėsdami politinę įtaką į kitus Asirijos miestus. Kad užtikrintų pastovų metalų tiekimą į valstybę, Asirija Mažojoje Azijoje kūrė savo kolonijas, kurios tiekė varį ir alavą, už kurį buvo eksportuojami audiniai.
Amoritų dinastija (1809–1750)
XIX a. Asiriją vis dažniau puldinėjo amoritų gentys iš Chaburo upės deltos. Asirijos karalius Naram-Sinas sugebėjo atmušti jų bandymus įsitvirtinti šalies soste, tačiau jo įpėdinis Erišumas II pralaimėjo vietiniam amoritų karaliui Šamši Adadui, kuris paėmė valdžią šalyje. 1809 m. pr. m. e. jis įtvirtino amoritų dinastiją. Atrodo, Šamši-Adadas legitimavo savo valdžią, save kildindamas iš vieno priešistorinių Asirijos karalių, Ušpijos.
Šamši-Adadas vykdė Asirijos ekspansiją, trumpam paversdamas ją galinga imperija, išsiplėtusia iki pat Eufrato slėnio. Pasodinęs savo sūnų į sostą Ekalatume, jis nukariavo Mario karalystę ir ten įtvirtino savo sūnaus Jasmah-Adado valdžią. Paskui šalies sostinę perkėlė į Šubat-Enlilio miestą Chaburo slėnyje, pastatydintą ant senosios Šechnos.
Po Šamši-Adado mirties valdžią paveldėjo jo sūnus Išme-Daganas I, tačiau jis susidūrė su augančia Mario ir Babilono galia. Išme-Daganui taip pat reikėjo atremti lulubių, Ešnunos ir Jamchado antpuolius. Galiausiai 1750 m. pr. m. e. Babilono Hamurabis nukariavo Asiriją ir pavertė ją savo vasale. Maždaug tuo metu sumenko Asirijos prekyba su Mažąja Azija ir kolonijos buvo apleistos.
Adasio dinastija (1732–1451)
Asirija ir aplinkinės karalystės apie XIV a. pr. m. e.
1732 m. pr. m. e., pasinaudodami Babilono silpnumu, Asirijos valdovai vėl ėmė siekti nepriklausomybės. Tai sukėlė šalyje pilietinį karą, kuriame varžėsi keli lyderiai. Jo laimėtojas buvo vietinės (ne amoritų) kilmės valdovas Adasis, kuris įkūrė savo dinastiją. Jis sugebėjo pabaigti pilietinį karą ir sugrąžinti karalystei ramybę. Jam valdant Babilono ribos susitraukė.
Apie tolimesnius žinoma labai nedaug, tačiau Asirijai pavyko išlaikyti stabilumą ir išsaugoti nepriklausomybę. Netgi kai Babiloną nukariavo kasitai, jie nepuolė Asirijos, o sudarė sutartį su tuometiniu jos valdovu Erišumu III. Ašurniraris I ir Puzur-Ašuras III buvo energingi valdovai, kurie gerino šalies infrastruktūrą, stiprino sostinę Ašūrą ir statydino šventyklas.
Mitanijos valdymas (1451–1393)
XVI a. pr. m. e. Asirijos vakarinėje pašonėje, Chaburo baseine, susikūrė nauja huritų karalystė – Mitanija. Ši augdama kėlė vis didesnę grėsmę Asirijai. Siekdamas apsiginti nuo augančios Mitanijos, karalius Ašurnadinahė I bandė sudaryti sąjungą su Egiptu. Tuo pasinaudodamas, 1451 m. pr. m. e. Mitanijos karalius Sauštataras užpuolė Asiriją, užėmė sostinę Ašūrą, nuvertė karalių ir į jo vietą pasodino savo statytinį Enlilnasirį II. Taip Asirija tapo Mitanijos vasale.
Vietos dinastija buvo išsaugota ir Asirija Mitanijos valdžioje džiaugėsi nemaža autonomija. Ilgainiui jie atkūrė senąją valdymo sistemą, atstatė miestą ir netgi susirašinėjo užsienio politikos klausimais su aplinkinėmis valstybėmis. Eriba-Adadas I galiausiai sugebėjo gauti visišką nepriklausomybę nuo Mitanijos ir įkurti Viduriniąją Asirijos karalystę.
