Samdinys – asmuo, dalyvaujantis kariniame konflikte ir palaikantis kažkurią jo pusę tik dėl mokamo atlyginimo. Jo suinteresuotumas konfliktu yra grynai materialinis, ir jis kariauja tik todėl, kad toks jo darbas.
(a) Yra specialiai pasamdytas vietoje ar užsienyje, kad kautųsi ginkluotame konflikte;
(b) Tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose;
(c) Karo veiksmuose dalyvauti yra motyvuotas tik asmeninio pelno troškimo ir jį pasamdžiusi pusė jam moka didesnį materialų atlyginimą, nei kitiems to paties rango tos pusės kariams (ne samdiniams);
(d) Neturi atstovaujamos šalies pilietybės nei nuolat gyvena jos teritorijoje;
(e) Nepriklauso atstovaujamos pusės reguliariosioms ginkluotosioms pajėgoms;
(f) Nebuvo pasiųstas trečiosios (konflikte nedalyvaujančios) šalies kaip oficialus atstovas.
Samdiniais nelaikomi užsieniečiai savanoriai kariai, kurių motyvacija dalyvauti kariniame konflikte nėra žinoma. Tačiau riba tarp jų nėra labai aiški, ir apskritai samdinio samprata ne visada yra vienareikšmiška, dažnai skirtingi vertintojai tuos pačius karius gali laikyti ir samdiniais, ir ne.
Į priešo nelaisvę pakliuvusiems samdiniams pagal daugumą tarptautinių susitarimų (pvz., tą pačią Ženevos konvenciją) negalioja įprasti įstatymai, reglamentuojantys elgesį su belaisviais. Vietoje to jiems dažnai taikomas tiesiog nusikaltėlio statusas. Samdiniams netaikoma repatriacija. Pasamdyti žmonės, kurie neatitinka punkto b. (tiesiogiai nedalyvauja karo veiksmuose), tačiau dirba su karu susijusį darbą, samdiniais nelaikomi ir jiems galioja karo belaisvio įstatymai.
Nuolatiniai samdinių daliniai egzistavo ir Ispanijoje, paskutinysis išformuotas 1815 m.
1808 m. Bailén mūšyje didelės šveicarų samdinių pajėgos kovėsi tarpusavyje: dalis atstovavo ispanams, dalis prancūzams.
XX a. samdiniai buvo įprasti Afrikos karuose, neretai – pilietiniuose.
Populiariojoje kultūroje
Samdiniai, kaip ir piratai, dažnai idealizuotai vaizduojami populiariojoje kultūroje.
Pirmoji knyga, aprašanti realias samdinių operacijas (nors ir išgalvotoje šalyje, išgalvotame siužete) buvo Frederick Forsyth „Karo šunys“ (1974). Karo šunys buvo sąvoka, paminėta Viljamo Šekspyro pjesėje „Julijus Cezaris“. Nors iki šiol nesutariama, ar Šekspyras turėjo omenyje samdinius, ar realius kovinius šunis, po Forsyth knygos terminas „karo šunys“ plačiai naudojamas turint omenyje samdinius.