Sakykla, ambona – krikščioniškose bažnyčiose aukščiau įtaisyta vieta, pakyla arba tribūna, iš kurios tikintiesiems sakomas pamokslas.[1] Ji užtikrina sąlygas Dievo žodžio skelbimui ir priėmimui. Katalikų bažnyčiose paprastai būna pritvirtina prie kolonos ar sienos. Kitose bažnyčiose ji pastatoma ir centrinėje statinio dalyje. Kunigas yra geriau matomas, jo gestai ir kūno kalba yra lengviau pastebimi ir perprantami. Be to, kunigas stovi sakykloje, kuri yra įrengta tarp tikinčiųjų, todėl jis yra arčiau žmonių.
Kunigas, stovintis sakykloje ir aiškinantis Dievo žodį, elgiasi panašiai kaip Jėzus, patriarchai, pranašai, apaštalai. Šventajame Rašte rašoma, kad jie irgi užsilipdavo aukščiau, kad būtų matomi ir girdimi miniai, kuriai kalbėdavo. Daugumoje bažnyčių sakykla pastatyta kairėje.
Daugelis sakyklų būna papuoštos. Tai gali būti keturių evangelistų ir Bažnyčios mokytojų bareljefai, kartais – keturi simboliai: angelas, liūtas, jautis ir erelis, dažnai jie būna sparnuoti. Šie ženklai nurodo Evangelijas ir tuos, kurie jas parašė: šv. Matą, šv. Morkų, šv. Luką ir šv. Joną. Sakyklos viršuje dažnai būna pavaizduotas balandis – Šv. Dvasios simbolis. Kartais virš sakyklos būna pastatyta Kristaus mokytojo statulėlė. Tai skirta priminti, kad iš sakyklos kalbantis kunigas moko paties Dievo vardu. Jo mokymas yra ne nuo savęs, bet nuo Išganytojo.
