Seno Vilniaus pastato skliautuotame pusrūsyje įsikūrė Mokslų Akademijos Fizikos instituto sektorius. Jame susibūrė draugiška dar jaunyvų žmonių kompanija: gabaus mokslininko reputaciją turįs Špokas, ekscentriškas Janulis, tarp mokslo ir sporto tebesvyruojanti buvusi olimpinė krepšinio čempionė Birutė, kiti. Jiems vadovauja Mokslų Akademijos valdžia, šiai – analogiški aukštesnio rango valdininkai iš Leningrado, Kijevo. Pastariesiems, išklausiusiems naują Špoko idėją, kyla mintis padalyti Vilniaus mokslinio tyrimo institutą į du savarankiškus. Atsirastų daugiau vakansijų, galbūt ir valiutos, modernesnės aparatūros. Špokas svaido idėjas, važinėja po kituose Sąjungos miestuose vykstančius mokslo simpoziumus, nesėkmingai mergina Birutę, po to tampančią karjeristo Budrio meiluže, nesėkmingai atstatinėja santykius su prieš du metus palikta „bičiule“. Nors dėl dar neegzistuojančio insituto verda aistros, kijevietis Šerebenka, įvertinęs Špoko atradimus kaip naują metodą, kviečia jį dirbti į Kijevą. Juolab kad ir naujo instituto nebebus. Ar Špokas, susiviliojęs žadamomis šiltnamio sąlygomis, o Vilniaus valdžios akyse susikompromitavęs kandžiu straipsniu „Kaip gaminami mokslininkai“, išvyks ar pasiliks tėvynėje? Paskutinė frazė, skambanti pusrūsio draugų lūpose, - „Arsim!“ – taip nieko konkretesnio ir neatsako.