Richard Aldington

Ričardas Oldingtonas
angl. Richard Aldington
Ričardas Oldingtonas 1931 metais, Hovardo Kosterio fotografija.
Gimė 1892 m. liepos 8 d.
Portsmutas, Hampšyras, Didžioji Britanija
Mirė 1962 m. liepos 27 d. (70 metų)
Šeras, Prancūzija
Sutuoktinis (-ė) Hilda Doolittle
Veikla poetas, rašytojas, kritikas
Alma mater Doverio koledžas, Londono universitetas

Ričardas Oldingtonas (angl. Richard Aldington, tikr. Edvardas Godfri Oldingtonas; 1892 m. liepos 8 d. – 1962 m. liepos 27 d.) – anglų poetas, rašytojas, kritikas.

Ankstyvieji gyvenimo metai, studijos ir santuoka

Ričardas Oldingtonas gimė vyriausiasis iš keturių vaikų Portsmute teisininko šeimoje. Abu Oldingtono tėvai rašė ir publikavo savo knygas, namuose buvo sukaupę nemažą Europos šalių ir klasikinės literatūros biblioteką. Jaunystėje išryškėjo Ričardo Oldingtono pomėgiai, kuriuos jis tęsė iki pat senatvės, tai: drugelių kolekcionavimas, žygiai pėsčiomis, taip pat užsienio kalbų mokymasis. Ričardas Oldingtonas mokėsi prancūzų, italų, lotynų ir senovės graikų kalbas. Baigęs mokyklą, Oldingtonas studijavo Doverio koledže bei Londono universitete.[1]

Dėl finansinių sunkumų Oldingtonas negalėjo įgyti mokslinio laipsnio. Gaudamas iš tėvų nedidelę paramą, Oldingtonas papildomai užsidirbdavo pinigų iš straipsnių apie sportą publikavimo. Dirbdamas sporto žurnalistu jis po truputį ėmė publikuoti ir savo poeziją, taip pat lankytis poetų rateliuose, kuriuose dalyvaudavo tokie poetai kaip Viljamas Batleris Jeitsas, taip pat Valteris de la Mare.[2]

1911 m. Oldingtonas kažkiek laiko artimai bendravo su visuomenės veikėja Bridžita Patmore,[3] vėliau per ją susipažino su amerikiečių poetu Ezru Poundu ir poete Hilda Dolitle (H. D.), kurie anksčiau buvo susižadėję. Hilda Dolitle ir Oldingtonas susidraugavo ir dviese kartu keliavo po Italiją ir Prancūziją. Grįžę į Angliją 1913 m., prieš pat I pasaulinį karą jie apsigyveno Vakarų Londone atskiruose butuose. Vėliau pora susituokė (santuoka truko 1913–1938 m.).[4]

Kūryba

Ričardo Oldingtono poezija buvo siejama su imažizmo srove. Imažistai ragino atmesti karalienės Viktorijos laikų sentimentalizmą. Jie nepritarė poezijos naudojimui didaktiniais tikslais. Imažistų atstovu buvo ir poetas Ezra Poundas. Imažistus įkvėpė japonų ir klasikinis Europos menas. Oldingtonas pritarė Imažizmo idėjų pradininko Tomo Ernesto Halmo įsitikinimui, jog eksperimentai su tradicinėmis japonų eilėraščių formomis gali būti kelias į avangardinę literatūrą anglų kalba.[5][6] Ričardas Oldingtonas redagavo imažistų leidžiamą literatūrinį žurnalą „Egoistas“ (1914–1917). 1914 m. Imažiztai išleido savo poezijos rinktinę „Imažistai“. Iš 37 eilėraščių šioje antologijoje 10 priklausė Oldingtonui. Šiuo laikotarpiu Oldingtonas ne tik pats kūrė eilėraščius, bet ir vertė senovės romėnų ir graikų poeziją.

Dar 1912 m. Ezra Poundas išsiuntė tris Oldingtono eilėraščius į Harietos Monroe redaguojamą žurnalą „Poezija“. Šie eilėraščiai buvo publikuoti 1912 m. lapkričio mėn. Redaktorė pažymėjo, jog Ričardas Oldingtonas – vienas iš jaunųjų anglų poetų, t. y. iš imažistų grupelės, kurie kurdami eilėraščius verlibru atlieka įdomius eksperimentus. Oldingtono eilėraštį „Choricos“ redaktorė laikė geriausiu jo kūriniu, kuris žodžiais išreiškė mirties giesmę, t. y. „a poem of studied and affected gravity”.[7]

1914 m. rugpjūčio mėn. poeto žmona Hilda tapo nėščia ir jie persikėlė gyventi į Hampstedą, netoli Deivido Herberto Lorenso šeimos namo. Čia pora jautėsi ramiau nuo miesto šurmulio, turėjo daugiau erdvės ir juos supo žaluma. Deja, nėštumas buvo nesėkmingas, kūdikis gimė negyvas. Tai traumavo Ričardą ir Hildą ir jų santykiai tapo įtempti. Hildai tuo metu buvo 28 metai, Ričardui – 22 metai.

1914 m. prasidėjo I pasaulinis karas. Oldingtono ir Hildos santykiai atšalo. Oldingtonas svajojo pabėgti gyventi į Ameriką. Jis artimai susidraugavo su Fiorence Falas, kuri taip pat prarado kūdikį nėštumo metu.

1914–1916 m. Oldingtonas buvo „Egoisto“ literatūrinis redaktorius ir kolonistas. Žurnalą redagavo kartu su Leonardu Komptonu-Ricketu ir Dora Marsden.[8] Tuo laikotarpiu Oldingtonas bendravo su anglų dailininku bei rašytoju Persiu Vindamu Luisu, publikavo šio kūrybą savo redaguojamame žurnale. Tarp Oldingtono draugų buvo ir anglų rašytojas Fordas Medoksas (Ford Madox Ford), kuris gelbėjo Oldingtoną su propagandinio pobūdžio tekstais bei publlikavo žurnale dalimis savo romaną „The Good Soldier”.

Pirmojo pasaulinio karo metu ir po to

1916 m. Ričardas Oldingtonas įstojo į karinę tarnybą eiliniu, vėliau buvo pakeltas į karininkus, tarnavo Vakarų fronte. 1917 m. jis buvo sužeistas ir gulėjo ligoninėje. Karas paliko įspaudą jo pasaulėžiūroje ir tolesnėje kūryboje. Jo kūriniuose ėmė atsispindėti neviltis, pesimizmas. Tarnystės kariuomenėje metu Oldingtono ir jo sutuoktinės susitikimai buvo emocingi, stichiški, jie negalėjo kartu planuoti ateities. Ričardas paskatino Hildą sugrįžti į Ameriką, kur ji galėjo jaustis saugesne. Jie abu sekė karo naujienas, sąjungininkų kariuomenės praradimus.[9]

Hildos portretas apie 1917 m.

Kai 1916 m. gruodžio mėn. Oldingtonas buvo išsiųstas į frontą, poros santykiai virto laiškais. Oldingtonas rašė, jog tuo metu jis sugebėjo sukurti 12 eilėraščių ir tris esė, nepaisant sunkių sąlygų kariuomenėje, šalčio, purvo, utėlių.

1917 m. liepą Oldingtonui buvo suteiktos atostogos, kurias praleido su žmona Hilda. Tuo metu pora mėgavosi trumpu susitaikymo laikotarpiu. Oldingtonas jautėsi nutolęs nuo Poundo ir kitų bičiulių, kurie nepatyrė kankinančio fronto kareivių gyvenimo ir negalėjo įsivaizduoti tarnavimo sąlygų.[10]

Oldingtonas buvo paskirtas antruoju leitenantu Karališkajame Sasekso pulke (1917 m. lapkričio mėn.).[11] Jis baigė tarnybą kaip budintis karininkas ir laikinasis kapitonas, demobilizuotas 1919 m. vasario mėn.

Karo patirtį Oldingtonas išliejo publikuotuose kūriniuose „Images of War” ir „Images of Desire” (1919). Šie kūriniai pasižymi melancholija. Oldingtono kūrinyje „Exile and Other Poems“ (1923) taip pat juntama karo įtaka ir patirta trauma. 1930 m. pasirodė Oldingtono rinktinė „Roads to Glory”, kurioje buvo pasakojamos karo istorijos. Po šių leidinių Oldingtonas tapo žinomas kaip kritikas ir biografas.[12]

Karo pabaigoje Oldingtonų santykiai buvo atšalę, Hilda Dolitle gyveno su kompozitoriumi Ceciliu Grėjumi, D. H. Lorenso bičiuliu. 1919 m. kovo mėn. jie susilaukė dukters, Hildos nėštumas buvo komplikuotas dėl pneumonijos.

Po karo Hilda ir Oldingtonas formaliai išsiskyrė. Oficialiai jų santuoka nutraukta tik 1938 metais. Jie liko draugais visą likusį gyvenimą. Oldingtonas sunaikino visus poros susirašinėjimus, vykusius iki 1918 m.[13] Oldingtonas įtikino Harietą Shaw Veaver paskirti Tomą Stearnsą Eliotą „Egoisto“ redaktoriumi. 1919 m. Eliotą jis pristatė Briusui Ričmondui „The Times Literary Supplement” redaktoriui.[14][15] Oldingtonas buvo kas ketvirtį leidžiamo Londono literatūrinio žurnalo „Coterie“ (119–1921) redakcinės kolegijos narys kartu su Konradu Aikenu, Eliotu bei Oldosu Leonardu Haksliu.[16]

Oldingtonas pradėjo leisti žurnalus, tokius kaip „Imagist The Chapbook“. Atsakydamas į Elioto knygą „The Waste Land“, Oldingtonas parašė „A Fool i' the Forest“ (1924).

Oldingtonas vis labiau traukėsi nuo poezijos ir artėjo prie prozos. 1929 m. buvo išleistas jo romanas „Death of a Hero”, kuris iš dalies autobiografinis. 1933 m. pasirodė romanas “Visi žmonės – priešai”, kuris išverstas į lietuvių kalbą.

1940 m. rašytojas persikėlė gyventi į Ameriką, kur rašė ir spausdino žymių žmonių biografijas. 1946 m. jis išspausdino vieno žymiausių XIX amžiaus Jungtinės Karalystės kariuomenės vadų Artūro Velslio Velingtono biografiją, pavadinimu „A Life of Wellington:The Duke“. Ši knyga buvo apdovanota prestižine britų literatūros premija „James Tait Black Memorial Prize”. Vėliau Oldingtonas rašė apie Robertą Luisą Stivensoną ir Deividą Herbertą Lorensą. 1955 m. pasirodė Oldingtono knyga, pavadinimu „Lawrence of Arabia: A Biographical Inquiry”, kuri Anglijoje nebuvo sutikta palankiai. Po šios reakcijos Oldingtonas nusprendė negrįžti į tėvynę.

Paskutinius gyvenimo metus Ričardas Oldingtonas praleido Prancūzijoje, kurioje ir mirė 1962 m.[17]

Atminimo išsaugojimas

1985 m. lapkričio 11 d. Oldingtonas buvo įamžintas tarp 16 karo poetų Vestminsterio abatijos poetų kampelyje.

Išnašos

  1. ↑ Peter Jones (editor), Imagist Poetry (1972), p. 163.
  2. ↑ Zilboorg, Caroline (ed.) (2003) Richard Aldington and H.D.: Their Lives in Letters, Volume 4, Manchester University Press pp1-30.
  3. ↑ Vivien Whelpton (2014) Richard Aldington: Poet, Soldier and Lover: 1911–1929 pp26-27
  4. ↑ Zilboorg, Caroline (ed.) (2003) Richard Aldington and H.D.: Their Lives in Letters, Volume 4, Manchester University Press pp1-30.
  5. ↑ Robert Ferguson, The Short Sharp Life of T. E. Hulme (2002), p. 85.
  6. ↑ Arrowsmith, Rupert Richard. Modernism and the Museum: Asian, African and Pacific Art and the London Avant Garde. Oxford University Press, 2011, pp.103–164.
  7. ↑ Hughes, Glenn Imagism & The Imagists, Stanford University Press, 1931 OCLC 326755.
  8. ↑ Robert H. Ross, The Georgian Revolt (1967), p. 69.
  9. ↑ Zilboorg, Caroline (ed.) (2003) Richard Aldington and H.D.: Their Lives in Letters, Volume 4, Manchester University Press pp1-30.
  10. ↑ Zilboorg, Caroline (ed.) (2003) Richard Aldington and H.D.: Their Lives in Letters, Volume 4, Manchester University Press pp1-30.
  11. ↑ No. 30436". The London Gazette (Supplement). 18 December 1917. p. 13311. [1]
  12. ↑ „Karo poetų asociacijos” skelbiama Ričardo Oldingtono biografija. [2]
  13. ↑ Vivien Whelpton (2014) Richard Aldington: Poet, Soldier and Lover: 1911–1929 p.18.
  14. ↑ Carole Seymour-Jones, Painted Shadow (2001), p. 173.
  15. ↑ Lyndall Gordon, Eliot’s New Life (1988), p. 231.
  16. ↑ Nicholas Murray, Aldous Huxley: An English Intellectual (2002), p. 103.
  17. ↑ Gates, N.T. (Ed).1992. Richard Aldington: an autobiography in letters. The University of Pennsylvania Press.