PROFILPELAJAR.COM

Puatjė mūšis

Puatjė mūšis.

Data	732 m. spalio 10 d.
Vieta	tarp Tūro ir Puatjė
Rezultatas	Frankų valstybės pergalė

Puatjė mūšis (taip pat dar žinomas kaip Tūro mūšis) – mūšis, įvykęs 732 m. spalio 10 d., tarp Frankų valstybės majordomo Karolio Martelio ir Omejadų kalifato Al-Andalusijos provincijos valdytojo Abd ar Rachmano ibn Abd Alaho vadovaujamų kariuomenių. Mūšį laimėjusiam Karoliui, vėliau buvo duota Kūjo (Martelus) pravardė. Laikoma, kad mūšis tapo svarbiausiu pasipriešinimo musulmonų skverbimuisi į Europą, momentu.^[1]

Padėtis prieš mūšį

Omejadų kalifatas, vykdydamas ekspansinę politiką, dar 711 m. įveikė vestgotų krikščioniškų valstybių Pirėnų pusiasalyje pasipriešinimą ir tęsė karines operacijas toliau į šiaurę. Laikoma, kad tuo metu Omejadų kariuomenė buvo viena efektyviausiai veikusių pasaulyje, nes VII amžiuje nugalėjo Sasanidų imperiją ir nukariavo didžiąją dalį Bizantijos. Didžiausia Omejadų kariuomenės jėga laikoma sunkioji ir lengvoji kavalerija. 730 m. Omejadų kalifas Hisham ibn Abd al-Malik paskyrė Abd ar Rachmaną ibn Abd Alahą Al-Andalusijos emyru. 732 m. Abd ar Rahmano vadovaujama kariuomenė, perėjusi Pirėnų kalnus, įsiveržė į Galiją ir prie Bordo sumušė Akvitanijos kunigaikščio Odo Didžiojo beveik vien iš pėstininkų sudarytą armiją. Vakarų Europoje tuo metu stipriausia jėga buvo Frankų valstybė, kurios pagalbos, kovoje su musulmonais, ir paprašė Odas Didysis. Musulmonų kariuomenė toliau siaubė pietinę Galiją, matyt, neturėdami patikimos informacijos apie Frankų valstybės karinę galią. Tuo metu Karolis Martelis, siekdamas netikėtai užklupti įsiveržėlius ir panaudoti falangos rikiuotę, norėjo rasti sau palankią būsimo mūšio vietą ir užsitikrinti kariuomenei reljefo pranašumą. Karolio Martelio kariuomenės pagrindas buvo pėstininkai.

Mūšio eiga

Žinoma, kad Karoliui Marteliui pavyko netikėtai pastoti kelią Abd ar Rachmano ibn Abd Alaho kariuomenei maždaug tarp Tūro ir Puatjė, netoli Frankų valstybės ir Akvitanijos pasienio. Tiksli mūšio vieta ir kovojusių kariuomenių skaičiai nėra žinomi. Laikoma, kad abiejose pusėse kovojo kelios dešimtys tūkstančių karių. Apie 7 paras abi kariuomenės apsiribojo tik pavieniais išpuoliais, o musulmonai dar laukė pagrindinių jėgų prisijungimo. Karolis Martelis išnaudojo aplink buvusius miškus, norėdamas nuo Abd ar Rachmano nuslėpti tikrąjį frankų kariuomenės dydį. Nors Karolio Martelio kariuomenė buvo mažesnė nei arabų ir beveik neturėjo kavalerijos, tačiau buvo užgrūdinta mūšiuose, patikima ir drausminga, be to, turėjo mūšio vietos panaudojimo pranašumą, buvo geriau pasirengę artėjantiems šalčiams. Vis tik, Abd ar Rachmanas ryžosi atakuoti Karolio pėstininkus. Septintą dieną arabų kavalerija vieną po kitos pradėjo frankų atakas, tačiau jas visas Karolio kariuomenė atmušė. Mūšio eigoje, tarp arabų karių kilo gandas, kad frankai grasina apeiti jų kariuomenę ir užgrobti prisiplėštą turtą. Dalis arabų kariuomenės pasitraukė iš mūšio saugoti savo grobį. Likusiai kovoje musulmonų kariuomenei pasirodė, kad dalis jų kariuomenės traukiasi. Abd ar Rachmanas, bandydamas sustabdyti atsitraukimą, buvo frankų apsuptas ir nukautas. Likusi musulmonų kariuomenės dalis atsitraukė į savo stovyklą. Mūšis truko jau visą dieną. Kitos dienos ryte, musulmonų kariuomenei negrįžus į mūšio lauką, Karolis įtarė arabų klastą, ir pasiuntė žvalgybą į priešo pusę, kuri nustatė, kad likusi musulmonų kariuomenės dalis paliko palapines ir atsitraukė link Pirėnų.

Mūšio pasekmės

Karolis Martelis priėmė geriausius sprendimus, pasirengdamas mūšiui, pasirinkdamas jam tinkamiausią vietą ir geriausiai išnaudodamas savo kariuomenės bei mūšio vietos pranašumus. Abd ar Rachmanui teisingiausias žingsnis būtų buvęs išvengti netikėto mūšio ir pasitraukti, ieškant geresnio momento pulti Frankų valstybę. Laimėjęs Puatjė mūšį, Karolis Martelis toliau tęsė musulmonų kariuomenės dalinių persekiojimą pietinėje Galijoje. 735 m. Al-Andalusijos provincijos musulmonų kariuomenė vėl įsiveržė į pietų Galiją, tačiau Karolis Martelis juos 736 m. ir 739 m. kampanijose taip pat įveikė. Al-Andalusijos musulmonų puldinėjimai per Pirėnus baigėsi dėl prasidėjusių vidaus konfliktų Omejadų kalifate. Karolio Martelio pergalė Puatjė mūšyje ne tik sustabdė musulmonų veržimąsi į Europą, bet ir daugiau nei šimtui metų didžiausia Vakarų Europos galybe pavertė Karolingų dinastiją.

Šaltiniai

↑ Poitiers mūšis (Puatjė mūšis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 471 psl.