Politiniai šio pasikėsinimo motyvai buvo siekis atplėšti nuo Austrijos-Vengrijos pietines dalis ir jas prijungti prie Jugoslavijos. Šiuo nužudymu prasidėjo I pasaulinis karas – Austrija-Vengrija iš karto pareiškė ultimatumą Serbijos karalystei, šiai jį atmetus ji buvo užpulta ir pradėti kariniai veiksmai.
Vienas šios operacijos kūrėjų buvo Serbijos milicijos tarnybos vadas Dragutin Dimitrijević, jo dešinioji ranka Vojislav Tankosić ir šnipas Rade Malobabić. V. Tankosic apginklavo šešis grupės narius bombomis ir pistoletais bei juos treniravo.
Žudikai ir visi susiję su pasikėsinimu buvo suimti, teisiami ir nubausti 1914 m. spalį. Penkiems buvo skirtos mirties bausmės pakariant, vienam skirta kalėti iki gyvos galvos, dar trys nusikaltėliai buvo nuteisti 20 metų kalėjimui, kiti – nuo 10 iki 16 metų. Gavrilas Principas, nušovęs Erchercogą su žmona, buvo nubaustas maksimalia 20 metų kalėjimo bausme (nes neturėjo 20 metų ir negalėjo būti nubaustas mirties bausme).
Nužudymo eiga
1914 m. birželio 28 d. Pranciškus Ferdinandas su žmona Sofi traukiniu atvyko į Sarajevą. Saugumo pajėgos buvo ribotos – tą dieną mieste buvo tik 60 milicininkų, skirtų saugumo užtikrinimui. P. Ferdinando kortežas važiavo į ligoninės atidarymą. Vienoje pagrindinių maršruto gatvių buvo išsidėstę 6 Jaunosios Bosnijos grupės nariai, kiekvienas jų pasiruošęs pasikėsinimui. Pirmi du nusikaltėliai neatliko jokių veiksmų, sutrukdžius kitoms aplinkybėms. Trečiasis buvo 19-metis studentas Nedeljko Čabrinović, kuris privažiavus kortežui metė bombą. Dėl uždelsto bombos sprogimo ji nepataikė į Erchercogo automobilį ir sprogo už jo. Po bombos sprogimo likę keturi nusikaltėliai neturėjo progos suveikti. N. Čabrinovi, stengdamasis nebūti suimtas, prarijo cianido piliulę ir nušoko nuo tilto į Miliackos upę. Kadangi ji buvo vos 10 cm gylio, o cianidas nesuveikė tinkamai, studentas buvo greitai suimtas.
Nepaisant dienos įvykių P. Ferdinandas nusprendė nuvažiuoti į ligoninę ir aplankyti sužeistuosius nuo bombos sprogimo. Šį kartą buvo nuspręsta važiuoti tiesiu keliu iki ligoninės, tačiau tai buvo pamiršta paminėti automobilio vairuotojui. Jis suklydo ir pasuko link miesto centro. Siekiant tai ištaisyti vairuotojas bandė staigiai stabdyti ir apsisukti, tačiau automobilis greitai užgeso. Visai netoli įvykio vietos laukė Gavrilas Principas. Jis pamatė, kad automobilis sustojo, greitai pribėgo ir iš 1,5 m atstumo iššovė 2 šūvius. Abu jie buvo taiklūs – vienas pataikė į Sofi pilvą, kitas į P. Ferdinando kaklą. Abu mirė apie 11 val. ryto.[1]
Iš karto po to G. Principas bandė nusinuodyti ir nusišauti, tačiau milicijos pareigūnai spėjo jį suimti. G. Principas teisme gavo 20 metų kalėjimo bausmę. Kalėjime jis užsikrėtė tuberkulioze, nuo jos ir mirė 1918 m. balandžio 28 d. – praėjus beveik 4 metams po įvykdyto nužudymo.
