PROFILPELAJAR.COM

Pranas Morkūnas (1900 m. spalio 9 d. Rygoje – 1941 m. gruodžio 28 d. fronte prie Maskvos) – lietuvių poetas, vertėjas. Dadaistas imažinistas, apibūdinamas kaip ir turinio, ir formos avangardistas.^[1]

Biografija

Baigė Voronežo realinę mokyklą. 1919 m. savo noru įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose su Raudonąja armija ir bermontininkais, tapo Panevėžio šaulių apygardos vadu. Vėliau persikėlė į Kauną. Nuo 1924 m. (su pertraukomis) Lietuvos universitete studijavo lituanistiką bei teisę. Bendradarbiavo spaudoje, vėliau dirbo žurnalo „Kultūra“ administratoriumi.^[2]

Studijų metais, nusivylęs nepriklausomybės idealais, ėmė ieškoti ryšių su kairiosiomis organizacijomis, šliejosi prie socialdemokratų, komunistų. 1931 m. pabaigoje kartu su trečiafrontininkais dalyvavo socialdemokratinės jaunimo sporto draugijos „Viltis“ veikloje, kur padėjo stiprinti komunistų įtaką. Už šią veiklą buvo suimtas ir tris mėnesius praleido kalėjime. Tačiau prie pogrindinių komunistų prisijungti nepavyko, įtarimą komunistams kėlė P. Morkūno bičiulystė su šauliais.^[3]

Vėliau dirbo ugniagesiu, bendravo su kairiosios orientacijos rašytojais, tačiau ryšių su pogrindžiu nebeieškojo. Prasidėjus karui, 43-iojoje latvių šaulių divizijoje dirbo vertėju. 1941 m. gruodžio 28 d. buvo sužeistas ir mirė fronte prie Maskvos.^[4]

Kūryba

Daugumą eilėraščių sukūrė 1928 m., būdamas 28-erių. Poetui gyvam esant išspausdintas tik vienas jo eilėraštis „šaipėrantas“. Paties P. Morkūno pradėta rengti poezijos knyga „dainuoja degeneratas“ pasirodė tik 1993 m.

Dadaistinė imažinistinė poezija

P. Morkūnas pirmasis savo kūryboje ėmė nebenaudoti didžiųjų raidžių. Poetas propagavo anarchizmą, nihilizmą, cinizmą, neigė nusistovėjusio visuomeninio gyvenimo etikos ir estetikos normas.^[5] P. Morkūno poezija yra „Keturių vėjų“ literatūrinio maišto prieš tradicijas ir estetizmą tąsa, joje plėtojamas žodžių darymo principas, žaidžiama keistais naujadarais, garsadermėmis, metaforomis, rebusais. Kuriama eksperimentinė, besiremianti pasaulio menine patirtimi, tačiau lietuvių literatūroje išskirtinė regėjimo ir pateikimo forma.^[6]

P. Morkūnas konstruoja dadaistiškai suveltus sakinius, eilėraščių lyriniu subjektu kartais pasirinkdamas beprotį, kurio iš pažiūros padrikomis, bet iš tiesų gerai apgalvotomis frazėmis išryškina oficialaus patriotizmo ir religinio auklėjimo veidmainybę, ragina konstruoti naują ateitį, griauti kapitalizmą. P. Morkūnui įtaką darė keturvėjiški Salio Šemerio kosminiai ir bataliniai motyvai.^[7]

Poezijai būdingas ir vienas pagrindinių trumpalaikės rusų literatūros krypties imažinizmo požymis – vaizdo absoliutinimas. Poeto kūryboje vartojami kuo stipresni, retesni, niekam negirdėti žodžiai. Iki galo suprasti imažinistinę P. Morkūno poeziją sunku ir dėl perdėtos metaforizacijos, pastangos atpalaiduoti žodį nuo reikšmės, sintaksės ardymo. Atsisakydamas palyginamųjų žodžių, autorius iš palyginimų prievarta padaro metaforas. P. Morkūno eilėraščiuose atsisakoma įvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių, kartais ir daiktavardžių, kai kur visai nenaudojami skyrybos ženklai.^[8]

Santykis su romantizmu

P. Morkūno poezijoje reiškiama neapykanta romantizmui (eil. „vėjadžazas“, „bandito troškimas“, „nekrotvonas“ ir kt.). Poetas dar studijų metais gerai susipažino su šia srove: dalyvavo Juozo Tumo seminare, kuriame 1927/1928 mokslo metais parašė keletą referatų, pagal daugiatomius danų literatūrologo Georgo Brandeso raštus nustatė vokiečių ir prancūzų romantizmo savitumus. G. Brandesas kritikavo vėlyvąjį romantizmą, prieš romantizmą kaip trukdį avangardizmui priešinosi ir daugelis naujojo meno krypčių studentų. 1929 m. kovo 3 d. universiteto Studentų literatų būrelis surengė romantizmo teismą. P. Morkūnas skelbė užplieksiantis maironininkus ir kitus „eilėdergčius“, tyčiojosi iš romantiko sielos, parodijavo savo dėstytojo Balio Sruogos lyriką.^[9]

dainuoja degeneratas

P. Morkūno poezijos knyga „dainuoja degeneratas“ (parengė Leonas Gudaitis) išleista 1993 m. pagal autoriaus rankraščius. Knygoje spausdinami 35 eilėraščiai – tiek jų rasta rankraščiuose, tačiau kiekvienas eilėraštis turėjo po tris-keturis, o kai kurie net po septynis-devynis variantus. Šie juodraštiniai variantai atskleidžia P. Morkūno eilėraščių konstravimo procesą, braukant žodžius, keičiant skiemenis, pridedant daugiaprasmių žodžių, keistai skambančių naujadarų. Kartais toks minčių, žodžių maskavimas buvo naudojamas siekiant išvengti cenzūros. Pavyzdžiui, eilėraštyje „tavo pakaušy sifilio lašas“ kalbama ne apie žmogų, o apie perversmininkų kamuojamą Lietuvą. Tačiau to neįmanoma suprasti perskaičius tik knygoje spausdinamą eilėraštį, reikia pamatyti ir pirminį jo variantą. Eilėraštyje „kai karo muziejus“ – vėl politinė potekstė: muziejaus varpo „timbolavimai“, atsimušantys į dvokią kasdienybę, kartais pavirpina „grietinę“ (prezidentą Antaną Smetoną).^[10]

Nemažą knygos dalį sudaro erotiniai eilėraščiai, tačiau jiems netinka tradicinis meilės lyrikos pavadinimas. Didesnioji tokių kūrinių dalis – kūniškų moters ir vyro santykių poetizavimas. Erotika, kaip ir kita P. Morkūno eilėraščių tematika, maskuojama žodžių naujadarais, fonetiniais žaidimais ar grafiniais eksperimentais.^[11]

Kūrė ir eilėraščius-rebusus. Eilėraštyje „reversija“ tarp dvigubų ir trigubų sugrįžtamų frazių galima pastebėti ir lietuviškų žodžių dalis. Išbraukius nieko nereiškiančius skiemenis, galima perskaityti grėsmingą raginimą, visiškai priešingą iš pažiūros rituališkai skambančiam eilėraščio vaizdui. Pasak literatūrologo Leono Gudaičio, P. Morkūnas vienas pats išaugino ir subrandino nebūtą lietuvių poezijos atmainą – šifruotinę poeziją, tačiau pasaulinėje kūryboje tokios priemonės yra gerai žinomos.^[12]

Savo eilėraščius vengė publikuoti spaudoje, nes bijojo, kad anksčiau laiko neišaiškėtų ideologinė, politinė, religinė, dorovinė, kalbinė ir estetinė kontroversija. Rinkinyje „dainuoja degeneratas“ sudėti paskutinieji rankraščiuose rasti eilėraščių variantai, kūriniai netrumpinti, išsaugota autoriaus rašyba.^[13]

Vertimai

Dar prieš pradėdamas kurti poeziją, tapo žinomu kaip produktyvus ir gana kontroversiškas vertėjas. Vertė daugiausia detektyvinę ir erotinę literatūrą neišrankiam skaitytojui.^[14] Pirmosios P. Morkūno verstos knygos pasirodė 1928 m. Išvertė A. Diuma „Grafą Montekristą“, Dž. Londono „Jūrų vilką“, Dž. Bokačo „Dekameroną“, Dž. Kazanovos atsiminimus, G. Emardo, R. Cullomo, R. McCulley, E. Wallace nuotykinių, detektyvinių kūrinių.^[15]

Šaltiniai

↑ GUDAITIS, Leonas. Keistuolio likimas. In pranas morkūnas dainuoja degeneratas: dadaistiniai imažinistiniai eilėraščiai. Kaunas, 1993. P. 41-46.
↑ Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001.
↑ GUDAITIS, Leonas. Keistuolio likimas. In pranas morkūnas dainuoja degeneratas: dadaistiniai imažinistiniai eilėraščiai. Kaunas, 1993. P. 41-46.
↑ Ten pat.
↑ Pranas Morkūnas. In rasyk.lt. http://www.rasyk.lt/rasytojai/pranas-morkunas.html
↑ Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001.
↑ GUDAITIS, Leonas. Keistuolio likimas. In pranas morkūnas dainuoja degeneratas: dadaistiniai imažinistiniai eilėraščiai. Kaunas, 1993. P. 41-46.
↑ Ten pat.
↑ Ten pat.
↑ Ten pat.
↑ KAZILIŪNAITĖ, Aušra. Kitas!. In Nemunas, 2006, Nr. 25. http://test.svs.lt/?Nemunas;Number(135);Article(2973) Archyvuota kopija 2016-03-09 iš Wayback Machine projekto.;
↑ GUDAITIS, Leonas. Keistuolio likimas. In pranas morkūnas dainuoja degeneratas: dadaistiniai imažinistiniai eilėraščiai. Kaunas, 1993. P. 41-46.
↑ Ten pat.
↑ Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, 2001.
↑ GUDAITIS, Leonas. Keistuolio likimas. In pranas morkūnas dainuoja degeneratas: dadaistiniai imažinistiniai eilėraščiai. Kaunas, 1993. P. 41-46.