Prūdninkai – kaimas Kaišiadorių rajono savivaldybės rytuose, 5 km į vakarus nuo Paparčių. Kaimo pievose, prie kelio į Laukagalį, pūpso akmuo Velnio sostas, kadaise vadintas Didžiuoju Aukuru.
Padavimas
Kadaise keli kaimo gyventojai ėjo aukoti dievams ant Didžiojo Aukuro akmens, kadangi buvo užėjusi didžiulė sausra, nederlius ir badas. Jie pasiėmė didžiausią likusį aviną. Beeinant link akmens, kaimo senasis žynys Žeižys sustingo, akys išsprogo, lazda iškrito iš rankų ir jis parkrito. Žiloji Klimpa, pravardžiuojama ragana, ištarė: „Velnias“. Ir iš tikrųjų – ant akmens sėdėjo kažkoks velnias. Tad žmonės išsilakstė kas kur, kad tik velniui į akis nepakliūtų.
Nors ėjusieji ir įspėjo kitus kaimo gyventojus neiti link akmens, tačiau vargingai gyvenantis Bataitis vėlų gegužės vakarą eidamas pro akmenį sutiko tą velnią. Tasai jam pasiūlęs pažaisti kortomis, ir jeigu Bataitis laimės, tai pasiims iš velnio aukso turtus. Pirmoji partija baigėsi aiškia žmogaus persvara, antrojoje jau buvo apylygiai, bet paskesnės partijos buvo ryškiai velnio naudai. Lošdamas iki pirmųjų gaidžių, Bataitis, pralošė savo varganą trobelę, sodą, karvę, kuiną, o galiausiai – ir savo žemę, net skrandą, todėl sėdėjo pusnuogis, tik su baltiniais.
Pragydus gaidžiams velnias dingo. Bataitis susiėmė eiti namo, bet kad namų neturįs; žiūri jų pusėn, o toji jau dega. Trečion dienon kaimiečiai rado varguolį kabantį ant pušies.
Panašiai atsitiko ir Margalikui, kurio tėvai turėjo stambų ūkį, 15 arklių, samdė bernus ir mergas. Bet sūnus nuo 20 metų amžiaus įprato prie degtinės, ir gėrė vis labiau. Tėvai numirė, paliko dvarą, bet Margalikas juo nesirūpino – nei gyvuliais, nei pastatais. Dienų dienas praleisdavo Žaslių karčemoje, kurios šeimininkui pradėjo vesti vieną po kito savo gyvulius, nes neturėjo kaip susimokėti. Vieną vakarą grįždamas iš karčemos, Margalikas išvydo ant akmens velnią. Tasai jam pasiūlęs išgerti, bet tik už tai, kad žmogus atiduotų jam sielą. Ką darys vargšas girtuoklis – ėmė ir sutiko. Kitą dieną Margaliko lavoną žmonės pamatė plūduriuojantį tvenkinyje (prūde).
Taip velnias turbūt būtų prikrėtęs ir daugiau išdaigų, jeigu ne šviesios širdies mergina, darbšti ir skaisti kaimo valstiečių dukra Valdonių Regina. Sutikusi velnią ji išrėžė tiesiai jam į akis – „Kutvela, tu nelaimingas!“ Ir pakartojo kelis kartus. Regina atspėjo velnio vardą, ir tasai su trenksmu ir dundesiu prasmego – po velnio kojomis prasivėrė žemė ir jis cypdamas nėrė į prarają, kunkuliuojančią dervą, ugnies liežuvius. Nuo to laiko velnias žmonėms nesirodė ir žmonės akmenį pavadino Velnio sostu.[2]
Gyventojai
Šaltiniai
- ↑ Registrų centras, tikrinta 2016-08-13.
- ↑ Jonas Laurinavičius. „Gobšuolio auksas. Kaišiadorių krašto padavimai“. – Kaišiadorys, 1990.
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ 5,0 5,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
