Portugalijos Gvinėja (taip pat Gvinėja arba Gvinėjos užjūrio provincija) – Portugalijos nuo nuo 1446 m. kontroliuotos sritys Vakarų Afrikoje (istoriniame Gvinėjos regione). Nuo XIX a. iki 1974 m. rugsėjo 10 d. šis terminas buvo taikomas tik dabartinės Bisau Gvinėjos teritorijai.
Istorija
Portugalų Gvinėjos kompanijos, prekiavusios vergais ir kitomis prekėmis palei Gvinėjos pakrantę nuo XV a., vėliava.
Portugalijos interesai iki XIX a.
Nors Portugalijos karalystė į Vakarinės Afrikos pakrantes pretendavo jau prieš ketverius metus, portugalų keliautojas Nuno Tristão apiplaukė Vakarų Afrikos pakrantę ir Gvinėją pasiekė apie 1450 m., ieškodamas aukso, kitų vertingų prekių, kurios pamažu pasiekdavo Europą sausumos (Transsacharinės prekybos) keliais ir pirmojoje XV amžiaus pusėje.
Iš pradžių svarbiausios portugalų interesų teritorija buvo Senegambija, kurią XV–XVI a. kontroliavo galinga Malio imperija, o vėliau kontrolę perėmė vietos valstybės Kaabu, Džolofas. Portugalijos Gvinėja buvo Sahelio imperijos dalimi, vietinės landurna ir naula gentys prekiavo druska ir augino ryžius. Taip pat portugalai plėtė savo įtaką galingose vietinėse karalystėse palei Benino įlanką. Ašančiai naudojosi savo kariniu pranašumu ir siuntė vergus į pakrantės fortus, kuriuos pirmiausia įkūrė portugalai po 1480 m.
Stiprėjant vergų prekybai, prekybos tinklas greitai išplito toli į Sahelį: mosiai nukreipė senąjį prekybos kelią vergais iš Viduržemio jūros pakrantės į Aukso krantą.[1] Apie 1600 m., padedant vietinėms gentims, portugalai ir daugelis kitų Europos valstybių, įskaitant Prancūziją, Britaniją ir Švediją, pradėjo plačią prekybą vergais palei visą Vakarų Afrikos pakrantę.
Tai stiprino Europos šalių tarpusavio konkurenciją. Per XVII–XVIII a. Portugalija neteko beveik visų savo tvirtovių Aukso krante ir Benino įlankoje.
Portugalijos Gvinėja nuo XIX a.
Gvinėjos vietiniai valdovai, kurie pelnėsi iš prekybos vergais, nebuvo suinteresuoti leisti europiečiams išplėsti įtaką toliau nei jų įtvirtinti fortai palei pakrantę. Dėl to XIX a. portugalai Gvinėjoje praktiškai valdė tik Bisau ir Kašeu uostus Senegambijoje. Trumpai su portugalais bandė konkuruoti britai, kurie pakrantės saloje Bolama buvo pasistatę fortą. XIX a. portugalai jau pakankamai gerai jautėsi Bisau ir galėjo pretenduoti į aplinkinę pakrantę. XIX–XX a. sandūroje jie užėmė istorinį Kaabu regioną ir paskelbė savo specialia teritorija. Ši kolonija tapo Bisau Gvinėjos pradžia, bet ji valdė ir dalį dabartinio pietų Senegalo.
XX a. Portugalijos Gvinėja neteko šiaurinės dalies (Kasamansos), kuri perėjo Prancūzijai (dabar sudaro pietinę Senegalo dalį). 1974 m. likusi Portugalijos Gvinėja iškovojo nepriklausomybę kaip Bisau Gvinėja.
.svg)
