Pliuralizmas – tarptautinių santykių teorija. Pliuralizmas atmeta, viena vertus, valstybės, kaip vieningo, neskaidraus veikėjo, bei, kita vertus, tarptautinės aplinkos kaip iš anksto determinuotos ir nepakeičiamos, įvaizdžius. Pliuralistai mano, kad Valstybės veikimui tarptautinėje aplinkoje įtakos gali turėti ne tik pati tarptautinė aplinka, suprantama kaip nepriklausomų valstybių interesų susidūrimo arena, bet ir kiti veiksniai – tarptautinės organizacijos, valstybių vidaus politika ir netgi atskiri individai.

Pagal pliuralistinį valstybės supratimą užsienio politiką formuoja ne valstybė kaip abstrakcija, o konkretūs žmonės ar jų grupės. Pliuralizmo paradigmos šalininkų studijos, remdamosi psichologijos ir fenomenologijos, ypač vadinamosios subjektyvios realybės sąvokomis, metė iššūkį pagrindinei realizmo maksimai, kad sprendimų priėmėjai veikia racionaliai siekdami savo politikos tikslų. Realiame pasaulyje dėl nepilnos informacijos, emocijų ir blogos komunikacijos veikėjų racionalumas yra ribotas. Kognityviniai psichologai ir jais sekę tarptautinių santykių tyrinėtojai nurodė ribotas žmonių galimybes apdorojant informaciją, kurios objektyviai neleidžia jiems išlaikyti visiško racionalumo.

Maždaug apie 1970-uosius metus pliuralizmas išsikovojo gana žymias pozicijas politikos moksluose. Pliuralizmo šalininkai yra įsitikinę, kad atskiri valstybės veikėjai, motyvuoti nacionalizmo, etniškumo, idealų, diplomatinių įgūdžių ir tarptautinės sistemos suvokimo, yra pagrindiniai pokyčių pasaulio politikoje šaltiniai. Tarptautinė sistema gali varžyti valstybių veiksmus, tačiau tik individai tuos veiksmus nulemia.