Pirmasis Marnos mūšis – Pirmojo pasaulinio karo mūšis, vykęs 1914 m. rugsėjo 6–12 d. Jis baigėsi sąjungininkų pergale prieš Vokietijos kariuomenę vakaruose.
Britų ekspedicinių pajėgų vadas ir feldmaršalas Džonas Frenčas pradėjo planuoti visišką britų atsitraukimą į uostamiesčius prie Lamanšo sąsiaurio, kad būtų galima nedelsiant evakuotis. Paryžiaus karinis gubernatorius Žozefas Galjeni norėjo, kad prancūzų ir britų daliniai kontratakuotų vokiečius palei Marnos upę ir sustabdytų vokiečių puolimą. Sąjungininkų rezervai papildė gretas ir puolė vokiečių flangus. Rugsėjo 5 d. prasidėjo šešių prancūzų armijų ir britų ekspedicinių pajėgų (BEP) kontrpuolimas.
Rugsėjo 9 d. dėl sėkmingo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kontrpuolimo 1-oji ir 2-oji vokiečių armijos atsidūrė apsuptyje, todėl joms buvo įsakyta trauktis prie Enos upės. Besitraukiančias armijas persekiojo prancūzai ir britai, nors sąjungininkų žygio tempas buvo lėtas – 19 km per vieną dieną. Vokiečių kariuomenės nutraukė atsitraukimą po 65 km ties linija į šiaurę nuo Enos upės, kur jos įsitvirtino aukštumose ir dalyvavo pirmajame Enos mūšyje.
Rugsėjo 9 – 13 d. Vokietijos atsitraukimas reiškė, kad baigėsi bandymas nugalėti Prancūziją sutriuškinant prancūzų kariuomenę invazija iš šiaurės per Belgiją ir iš pietų per bendrą sieną. Abi pusės pradėjo abipuses operacijas, siekdamos apsupti šiaurinį savo priešininko sparną, vadinamosiose lenktynėse prie jūros, kurios baigėsi pirmajame Ypro mūšyje.
Išnašos
Šaltiniai