Pilkoji kvaiša

Pilkoji kvaiša
Pilkoji kvaiša (Anous albivitta)
Pilkoji kvaiša (Anous albivitta)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Paukščiai
( Aves)
Būrys: Sėjikiniai paukščiai
( Charadriiformes)
Šeima: Kiriniai
( Laridae)
Gentis: Nodžiai
( Anous)
Rūšis: Pilkoji kvaiša
( Anous albivitta)
Binomas
Anous albivitta
Bonaparte, 1856

Piltoji kvaiša (Anous albivitta) – jūrinis paukštis, priklausantis kirinių šeimai.[1]

Pirmą kartą rūšį aprašė ornitologas Charles Lucien Bonaparte 1856 m.[2][3]

Rūšis turi 3 porūšius:[4]

  • A. a. albivitta (Bonaparte, 1856)
  • A. a. skottsbergii (Lönnberg, 1921)
  • A. a. imitatrix (Mathews, 1912)

Aprašymas

Pilkosios kvaišos ilgis yra 28-31 cm, jos sparnų ilgis – nuo 46 iki 60 cm,[5] sveria apie 75 g. Uodega – gana ilga ir su įpjovomis. Plunksnų danga – šviesiai pilka, beveik balta galvos dalyje, bet tamsesnė ant nugaros, uodegos ir sparnų.

Paplitimas

Paukštis gyvena subtropiniuose ir šiltuose vandenyse, pietų Ramiajame vandenyne. Porūšis A. a. albivitta perėja Lordo Hau saloje, Norfolke, šiaurės Naujoje Zelandijoje (ypač Kermadeko salose). A. a. skottsbergii randama Hendersono saloje, Velykų saloje ir Gomeso saloje. A. a. imitatrix perėja Desventuradaso salose. Individai buvo rasti ir Australijoje.[6]

Elgesys

Paukštis maitinasi sekliame vandenyje, nenutoldamas nuo perėjimo kolonijų. Susirenka dideliuose paukščių pulkuose, kuriuose būna tūkstančiai individų.

Šaltiniai

Vikiteka: Pilkoji kvaiša – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  1. ↑ Bridge, Eli S.; Jones, Andrew W.; Baker, Allan J. (2005). „A phylogenetic framework for the terns (Sternini) inferred from mtDNA sequences: implications for taxonomy and plumage evolution“. Molecular Phylogenetics and Evolution. 35 (2): 459–469. doi:10.1016/j.ympev.2004.12.010. ISSN 1055-7903. PMID 15804415.
  2. ↑ Bonaparte, Charles Lucien (1856). „Espèces nouvelles d'Oiseaux d'Asie et d'Amérique, et tableaux parallélique des Pélagiens ou Gaviae“. Comptes Rendus Hebdomadaires des Séances de l'Académie des Sciences. 42: 764–776 [773].
  3. ↑ Jobling, James A. (2010). The Helm Dictionary of Scientific Bird Names. London: Christopher Helm. p. 39. ISBN 978-1-4081-2501-4.
  4. ↑ Gill, Frank; Donsker, David, eds. (2017). „Coursers, noddies, gulls, terns, auks & sandgrouse“. World Bird List Version 7.1. International Ornithologists' Union. Suarchyvuotas originalas 2014-05-06. Nuoroda tikrinta 2017-04-16.
  5. ↑ Gochfeld, M.; Burger, J.; Garcia, E.F.J.; Boesman, P. „Grey Noddy (Procelsterna albivitta)“. In del Hoyo, J.; Elliott, A.; Sargatal, J.; Christie, D.A.; de Juana, E. (eds.). Handbook of the Birds of the World Alive. Lynx Edicions. Nuoroda tikrinta 2017-04-17.
  6. ↑ Mayr, E.; Serventy, D.L. (1944). „The number of Australian bird species“. Emu. 44 (1): 33. doi:10.1071/MU944033. ISSN 0158-4197.

Literatūra

  • Heather, Barrie D. & Robertson, Hugh (1996) The Field Guide to the Birds of New Zealand, Viking.
  • Jaramillo, Alvaro; Burke, Peter & Beadle, David (2003) Field Guide to the Birds of Chile, Christopher Helm, London.
  • Pizzey, Graham & Knight, Frank (1997) The Graham Pizzey & Frank Knight Field Guide to the Birds of Australia, HarperCollins, London.
  • Watling, Dick (2001) A Guide to the Birds of Fiji & Western Polynesia, Environmental Consultants (Fiji), Suva.