Pirmąją bažnyčią Pikeliuose 1625 m. pastatė Martynas Motiejaitis Juknevičius, vadintas Gardauskiu. Ši bažnyčia iš pradžių buvo Sedos bažnyčios filija.[1]
Protestantas Melchioras Bilevičius 1625 m. surinkęs žmones užpuolė Pikelių bažnyčią, ją nugriovė ir išvežė į savo Griežės dvarą.[2] Istorikas P. Šverebas mano, kad 1636 m. bažnyčia buvo atstatyta, nes bažnyčioje rastas užrašas „Anno Dom. 1636 K. Pr. Aejtowicz".[3]
Pirmoji bažnyčia buvo vienos navos, spėjama, kad kitos dvi navos pristatytos 1752 m. Bažnyčioje stovi net septyni puošnūs mediniai altoriai. Altorių puošyba nulemta ypatingų jos fundatorių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko Mykolo Važinskio ir jo žmonos, didikų Sapiegų, Gadonų ir Stirpeikų. Altoriuose suderinta unikali žemaitiška drožyba su tuomečio europinio lygio meistrų darbais, todėl Pikelių bažnyčia yra viena gražiausių medinių Lietuvos bažnyčių.
1805 m. minima parapinė mokykla, 1807 m. pastatyta klebonija, kuri suremontuota ir tinkamai apkalta 1860 m.[5]1857 m. leista pristatyti antrą zakristiją. 1880 m. bažnyčia remontuota. 1944 m. nuverstas jos bokštas, sudegė medinė varpinė. Netoli bažnyčios yra koplytstulpis (pastatytas 1827 m.) 1710 m. maro aukoms atminti.
2021 m. bažnyčia restauruota: atlikti bažnyčios išorės ir stogo tvarkybos darbai, pakeisti langai, restauruotos medinės lauko durys, atkurtas pagrindinis bažnyčios bokštas ir šoniniai bokšteliai su kryžiais, įrengta žaibosauga.[6]
Pikelių bažnyčioje pakrikštytas Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius.
Architektūra
Bažnyčia stačiakampio plano, bebokštė, žemomis sienomis ir aukštu stogu, su trisiene apside. Pastato ilgis 27,7 m., plotis - 14,8 m.[7]
2021 m. atkurtas pagrindinis bažnyčios bokštas, į kurį 1944 m. spalio pab. pataikė artilerijos sviedinys.
Interjeras
Bažnyčios vidus išlaikė baroko dvasią. Bažnyčios lubos gaubtos, imituojant mūro skliautus, o tai medžio architektūroje padaroma sunkiau, todėl nėra dažna.[8]
Bažnyčioje yra išlikę septyni mediniai autentiški altoriai: šeši iš jų barokiniai ir vienas – klasicistinio stiliaus.
Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje kabo Švč. Trejybės paveikslas, puoštas ažūrine drožyba ir apkaustais. Švč. Trejybė šiame paveiksle pavaizduota įprastu baroko dailei būdu: Dievo Tėvo figūra, jo dešinėje – kryžių laikantis Kristus ir virš jų sklendžianti Šv. Dvasia, o jų apačioje – žemės rutulys. Altoriaus plastika banguojančios formos, kolonos atitrauktos į priekį. Paveikslui spindesio suteikia apkaustai. Sprendžiant iš jų stiliaus ir dekoro, galima manyti, kad tai yra šiame krašte dirbusio auksakalio darbas. Didžiojo altoriaus viršuje – Dievo Apvaizdos akis.[8]
Kristaus nukryžiavimo altorius
Presbiterijoje iš abiejų centrinio altoriaus pusių įrengti du šoniniai altoriai. Kairysis skirtas Kristaus nukryžiavimui. Jo antrajame tarpsnyje – tarsi iš balkono į tikinčiuosius žvelgianti prisikėlusio Kristaus figūra. Dešiniajame altoriuje pavaizduotas šv. Antanas Paduvietis su kūdikėliu Kristumi ant rankų.[8]
Šv. apaštalo Judo Tado altorius
Bažnyčios navose įrengti dar du šoniniai altoriai. Vienas (dešinėje pusėje) skirtas šv. apaštalui Judui Tadui, patekusių į beviltišką padėtį ir pašauktųjų į karo tarnybą globėjui. Paveikslas nutapytas naujai, nes šventasis vos telpa į senuosius paveikslo rėmus. Pats paveikslas įrėmintas dvigubai ir yra ypatingai puošnus. Taip pat puošni ir viršutinė altoriaus dalis – su karūna, baldakimų motyvais, ypač puošnūs sparnai, ornamentas perteikiamas dar laisviau, lyginant su centriniu altoriumi. Antrajame altoriaus tarpsnyje kabo šv. Jurgio paveikslas.[8]
Priešingoje navoje prie pilioriaus įrengtas šv. Mykolo Arkangelo altorius, kuriame įsiamžino ir jo donatorius Mykolas Važinskis. Tai liudija virš paveikslo esantis herbas ir data (kurios išliko tik paskutinieji du skaitmenys) – 1785 m. Paveikslą rėmina voliutos. Altorius stilistiškai skiriasi nuo kitų bažnyčios altorių, o jo autorystė priskiriama nežinomam drožėjui, sukūrusiam ir du šoninius altorius Sedos bažnyčioje.[8]
Kairėje navoje esantis Dievo Motinos Sopulingosios altorius – vėlyviausias iš bažnyčios barokinių altorių, bet ir labiausiai pasikeitęs nuo pastatymo laikų, praradęs autentišką polichromiją. Viršutiniame jo tarpsnyje anksčiau buvo įkomponuota Jėzaus monograma, nebeliko dviejų angelų figūrų. Nepaisant šių praradimų, altorius išsaugojo nemažai barokinių elementų, iš kurių svarbiausias – veidrodžiai, puošiantys pirmąjį altoriaus tarpsnį aplink paveikslą.[8]
Dešinėje navoje esantis septintasis bažnyčios altorius skirtas Jėzaus krikštui. Tai jau klasicistinio stiliaus altorius.
