Pjeras Bulezas
Pjeras Bulezas 1968 m.
Visas vardas	Pierre Louis Joseph Boulez
Gimė	1925 m. kovo 26 d. Monbrizonas, Luaros dep., Prancūzija
Mirė	2016 m. sausio 5 d. (90 metų) Baden Badenas, Vokietija
Tautybė	prancūzas
Veikla	kompozitorius, dirigentas
Sritis	šiuolaikinė (avangardinė) muzika
Alma mater	Paryžiaus konservatorija
Žymūs apdovanojimai
Menų ir literatūros ordinas, Pour le Mérite, Šv. Jokūbo ordinas, Grammy apdovanojimai
Vikiteka	Pierre Boulez

Pjeras Lui Žozefas Bulezas (Pierre Louis Joseph Boulez; 1925 m. kovo 26 d. – 2016 m. sausio 5 d.) – Prancūzijos kompozitorius, dirigentas. Vienas žymiausių XX a. antros pusės pasaulio kompozitorių bei avangardinės muzikos atstovų.

Pjeras Bulezas studijavo Paryžiaus konservatorijoje, lankė Olivjė Mesiano, Renė Leibovico klases. 1971–1975 m. Bulezas dirbo BBC simfoninio orkestro, 1971–1977 m. Niujorko filharmonijos orkestro vyriausiuoju dirigentu. Dirigavo žymiausiems Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų orkestrams, tarp jų – Paryžiaus orkestrui, Berlyno filharmonijos, Čikagos simfoniniam orkestrui, Klivlando orkestrui, atliko daugelio XX a. kompozitorių (Antono Vėberno, Arnoldo Šionbergo, Klodo Debiusi) kūrinių. 1977–1992 m. Pjeras Bulezas vadovavo savo įkurtam Muzikos akustikos tyrimo ir koordinavimo institutui.

Pjeras Bulezas apdovanotas 27 „Grammy“ apdovanojimais (tarp jų – už visą kūrybą, 2015 m.), Venecijos bienalės „Auksiniu liūtu“ už visą kūrybą (2012 m.).

Pjeras Bulezas tęsė Antono Vėberno, Klodo Debiusi tradicijas. Taikė serializmo techniką, vystė aleatorinę, konkrečiąją muziką, vėliau daug dirbo su elektronine muzika. Sukūrė muzikos kinui, teatrui, radijui. Parašė esė apie muziką.^[1]

Žymiausi kūriniai:

• sonatina fleitai ir fortepijonui (1946 m.)
• Vestuvių išvaizda (Le visage nuptial, sopranui, altui ir kameriniam orkestrui, 1946 m.)
• 3 sonatos fortepijonui (1946, 1948, 1957 m.)
• Vandenų saulė (Le Soleil des eaux, sopranui, tenorui, bosui ir orkestrui, 1948 m.)
• Knyga kvartetui (Livre pour quatuor, styginių kvartetui, 1948 m.)
• Polifonija X (Polyphonie X, 18 instrumentų, 1951 m.)
• Struktūros I (Structures I, 2 fortepijonams, 1952 m.)
• Plaktukas be šeimininko (Le marteau sans mâitre, altui ir 6 instrumentams, 1954 m.)
• Etiudai I ir Etiudai II (1951 m.)
• sonata fortepijonui Nr. 3 (1957 m.)
• Struktūros II (Structures II, 2 fortepijonams, 1961 m.)
• Klostė ant klostės (Pli selon pli, sopranui ir orkestrui)
• Kamingsas yra poetas (Cummings ist der Dichter, 16 solo balsų ir 24 instrumentams, pagal E. E. Kamingso žodžius, 1970–1988 m.)
• Ritualas Bruno Madernos atminimui (Rituel in memoriam Bruno Maderna, orkestrui 1974–1975 m.)
• Atsakymas (Réponse, 6 solistams instrumentininkams, kameriniam ansambliui ir elektronikai, 1981 m.)