56°3′21″ š. pl. 21°30′7″ r. ilg. / 56.05583°š. pl. 21.50194°r. ilg. / 56.05583; 21.50194

Pesčių dvaro sodyba (registrinis kultūros paveldo objektas, unikalus kodas – 320) yra Leliūnų kaimo pietvakarinėje dalyje, 0,45 km į pietus nuo kelio  2305  Salantai–Grūšlaukė–Benaičiai , Pestupio kairiajame krante.

XVIII a. Pesčių kaimo žemių vakarinėje dalyje buvo įkurtas Grūšlaukės dvaro ūkinis padalinys – Pesčių palivarkas,^[1] kuris nuo XVIII a. pab. iki 1922 m. buvo Grūšlaukės dvaro administracinis centras. Nuo XX a. pr. palivarkas vadinamas Pesčių dvaru. Vykdant Lietuvos žemės reformą, dvaro sodyba su žeme 1922 m. paimta valstybės nuosavybėn, dvaras išparceliuotas, žemė išdalinta kumečiams ir Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams, kurie naująją gyvenvietę 1927 m. pavadino Leliūnais.^[2] Vakarinė dvaro žemių dalis buvo priskirta Bajoralių kaimui.

Palivarką valdė Grūšlaukės dvarininkai kunigaikščiai Oginskiai ir Masalskiai, grafai Potockiai, Zubovai ir Tiškevičiai. Paskutinė dvaro savininkė buvo Kretingos grafienė Sofija Tiškevičienė. Palivarką administravo Grūšlaukės dvarininkų skiriamas ūkvedys. Istorinė literatūra ir tausosaka mini XIX a. I pusės ūkvedį K. Karnilavičių (generolą Karnilą). Pasakojama, kad jis labai žiauriai elgėsi su valstiečiais, rinko didžiulius mokesčius, o prasidėjus 1831 m. sukilimui, tiekė už pinigus sukilėliams paraką. Nepakęsdami ūkvedžio savivalės, maištaujantys Grūšlaukės dvaro valstiečiai besprunkantį K. Karnilavičių pagavo prie Gargždelės kapinių, apkaltino jį paraką maišant su aguonomis ir pakorė.^[3]

Palivarko sodyba buvo stačiakampio plano, įrengta kairiajame Pestupio krante, tarp jo senvagės kilpos ir kelio į Mažuosius žalimus (tuo metu šis kelias pro Vaineikius vedė į Darbėnus). Rytinėje jos dalyje, virš Pestupio skardžio stovėjo mediniai palivarko rūmai (ūkvedžio gyvenamasis ir administracinis pastatas), šiaurinėje dalyje – svirnas, karvidės ir kumetynas (samdinių gyvenamasis namas), vakarinėje dalyje – arklidės ir kiaulidės. Prie palivarko veikė karčiama, o kitapus Pestupio – kalkių degykla. Ūkvedžio namas XX a. pr. sunyko.

1921 m. Pesčių dvare buvo 1 kiemas ir 71 gyventojas.^[4]

Dvarą nusavinus, arklidės buvo perdirbtos į gyvenamąjį namą, kuriame 1923 m. atidaryta Pesčių pradinė mokykla. Pokariu buvusi dvaro sodyba tapo kolūkio centru, vėliau – Salantų tarybinio ūkio ūkine-gamybine baze. Uždarius mokyklą, jos pastate veikė biblioteka, felčerio-akušerio punktas, vėliau jis naudotas gyvenamajai paskirčiai. 1992 m. sodyboje buvo įkurta žemės ūkio bendrovė, kuriai išyrus statiniai dalimis privatizuoti bendrovės pajininkams.

1989 m. sodybą inventorizavo architektas Ričardas Stulpinas.^[5] 1991 m. Leliūnų (Pesčių) buv. dvaro sodybos fragmentai buvo įrašyti į naujai išaiškinamų kultūros paminklų sąrašą, 1995 m. paimti į laikinąją kultūros paminklų apskaitą ir šiuo metu saugomi kaip registrinis kultūros paveldo objektas (u. k. 320).^[6]

Kultūros vertybių registre registruotos Pesčių dvaro sodybos teritorija apima 5,6 ha plotą, esantį Pestupio kairiajame krante, abipus kelio Leliūnai–Mažieji Žalimai. Jos centrinėje dalyje stovi gyvenamasis namas, šalia kurio auga sodas, o pietrytinėje dalyje palei upelį – seni lapuočiai medžiai. Šiaurinėje dalyje išliko kumetynas, tvartas ir svirnas. Antras tvarto pastatas stovi vakarinėje dalyje, nuo kitų statinių atskirtas kelio. Tarp kumetyno ir pirmojo tvarto buvusi kūdra. Ūkinių pastatų ir kumetyno sienos akmenų mūro, perdengimai ir stogo konstrukcijos medinės. Gyvenamasis namas medinis, sienos apkaltos lentomis. Svirno pastato medinės konstrukcijos sunykusios, riogso mūrinės sienos.

Centrinėje sodybos dalyje yra Pesčių II senosios kapinės.

• Kretingos rajono gamtos ir kultūros paminklų katalogas. – Vilnius: Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1976

• Leliūnų (Pesčių) dvaro sodybos teritorijos planas. – Lietuvos dvarų duomenų bazė^{[neveikianti nuoroda]}