Lietuvoje apyretis papartis, sudarantis nemenkus sąžalynus miško upelių pakraščiuose ir jų slėniuose, šaltiniuotuose miškuose, daubose. Taip pat yra įveistas parkuose, soduose, kapinėse.[1] Labai aukšti paupiniai jonpaparčiai auga Švenčionėlių miško urėdijosŠvenčionių girininkijoje – prie miško upelių auga iki 2 m aukščio[2].
Požymiai
Augalas nuo 30 cm iki 1-2 m aukščio. Stiebas trumpas, status, juodas, beveik požeminis, leidžia požemines atžalas. Vegetatyviniai lapai trumpakočiai; lakštas šviesiai žalias, pailgas, staigiai nusmailėjusia viršūne ir palaipsniui siaurėjančiu pagrindu, plunksniškas, su 30-70 porų šoninių segmentų. Šie lapai išsidėstę ratu ir sudaro piltuvo pavidalo puokštę. Rugpjūčio mėnesį formuoja sporifikuojančius lapus, kurie subrendę paruduoja.[1]
Dauginimasis
Pavasarį paupinis jonpapartis išbarsto chlorofilines haploidines sporas, iš kurių pradeda augti gametofitai, kuriems subrendus juose esantys anteridžiai ir archegonės suformuoja spermatozoidus bei kiaušialąstes ir įvyksta apvaisinimas, po kurio susidaro diploidinė zigota, iš kurios išauga naujas sporofitas, kuris vėl gali formuoti sporas ir ciklas kartojasi.
Matteuccia struthiopteris brandinamos sporos gali sudygti per kelias dienas po subrendimo, tačiau augalas turi prisitaikymų, kurie padeda apsaugoti sporas nuo išsisklaidymo tik subrendus: sporofilai formuojasi vėlai vasarą, specifinė lapkočio pakraščių forma neleidžia sporangėms lengvai atsiverti. Tai reiškia, jog paupinis jonpapartis sporifikuoja birželio mėnesį, o sporas barsto tik sekantį pavasarį.[3]
.JPG)
