Polis Sezanas (pranc.Paul Cézanne; 1839 m. sausio 19 d. – 1906 m. spalio 22 d.) – prancūzų tapytojas postimpresionistas. P. Sezano dailė padarė didelę įtaką XX a. dailės raidai, kubizmo formavimuisi, jis priartino vaizduojamąjį meną prie abstrakcionistinio vaizdavimo. Dėl savo įtakos meno istorijoje P. Sezanas dažnai vadinamas „moderniojo meno tėvu“.
Biografija
Polis Sezanas gimė 1839 m. Prancūzijoje, senojoje Provanso sostinėje Ekse, pasiturinčio verslininko šeimoje. Jo tėvas Lui Ogiustas buvo skrybėlių parduotuvės savininkas ir tiek praturtėjo, kad įsteigė vienintelį banką Ekse.[1] Polis turėjo jaunesnes seseris Mariją (g. 1841 m.) ir Rozą (g. 1854 m.).[2] P. Sezanas mokėsi geriausioje vietos mokykloje − Burbonų kolegijoje, kurioje susidraugavo su būsimu rašytoju Emiliu Zola (1840−1902) ir Žanu Baptistinu Baji (1841−1918), būsimu garsiu mokslininku. Berniukai suformavo trijų draugų būrelį, pramintą „neatskiriamaisiais“.[3] P. Sezano vaikystė Ekso apylinkėse ir maudynės Arko upėje buvo jo neužmirštos visą gyvenimą ir pasitarnavo įkvėpimo šaltiniu peizažams ir maudynių scenoms. 1857 m. P. Sezanas pradėjo mokytis vakarinėse klasėse dailės mokykloje. Jis tikėjosi išvykti mokytis į Paryžių, tačiau tėvas tikėjosi, kad Polis pasirinks jo bankininko profesiją. 1859–1861 m. P. Sezanas studijavo teisę Ekso universitete. Dailės trauka buvo didesnė ir Sezanas, turėdamas rimtų ketinimų išmokti tapyti, 1861 m. išvyko į Paryžių. Jo tėvas, nors ir nepritardamas sūnaus pasirinkimui, jį rėmė.
Paryžiuje P. Sezanas pradėjo mokytis Siuis akademijoje, kurioje sutiko Kamilį Pisaro,[4] ir bandė nesėkmingai įstoti į Aukštąją dailės mokyklą. Po penkių mėnesių Paryžiuje P. Sezanas nusivylęs grįžo į Eksą ir apie 1 metus dirbo tėvo banke, tačiau trauka dailei buvo stipresnė ir 1862 m. jis vėl išvyko į Paryžių.[5]1863 m. P. Sezano paveikslai buvo eksponuoti Atstumtųjų salono parodoje, surengtoje po to, kai ypač daug dailininkų kūrinių buvo atmesti oficialaus Paryžiaus salono. Paryžiaus salono žiuri atmetė P. Sezano pateiktus darbus kiekvienais metais nuo 1864 iki 1869 m. Jis tapė ant drobės dengdamas storus dažų sluoksnius – tuo jo tapybos metodas priminė impasto techniką. Apie 1867 m. dailininkas pradėjo tapyti žiaurias scenas (pvz., „Žmogžudystė“, 1868), įkvėpimo sėmėsi iš E. Delakrua paveikslų. Jam buvo artimas Delakrua pirmenybės atidavimas spalviniams potėpiams prieš linijinį vaizdavimą.
1869 m. P. Sezanas sutiko 19 metų Mariją Hortensiją Fikė, kuri tapo jo drauge. Su ja dailininkas persikėlė į Provanso Eksą 1870 m. prasidėjus Prancūzijos-Prūsijos karui. Tikriausiai draugės paveiktas P. Sezanas nusisuko nuo žiaurių siužetų ir pradėjo tapyti ramią peizažinę tapybą, kurios neapleido iki mirties.[6] 1872 m. porai gimė sūnus Polis. Tais pačiais metais P. Sezanas aplankė ir dirbo kartu su K. Pisaro Pontuazos kaime netoli Paryžiaus. K. Pisaro mokė P. Sezaną impresionistinės tapybos plenere technikos, naudoti grynas spalvas, smulkius potėpius. 1873 m. P. Sezanas su Hortensija ir sūnumi Poliu apie metus laiko gyveno Overo prie Uazos kaime ir beveik kiekvieną dieną dirbo su K. Pisaro,[7] tačiau net ir pačiose ankstyvosiose jo impresionistinėse drobėse buvo aiškiai jaučiama individuali dailininko kūrybos vizija, struktūriškumo gamtoje ieškojimai, nesuderinami su impresionistiniu akimirkos pojūčio, šviesos efektų gaudymu. 1873 m. paveikslas „Pakaruoklio namas“ vaizdžiai iliustruoja skirtumus tarp P. Sezano ir impresionistų dailės tikslų, estetikos.
1874 m. trys P. Sezano paveikslai buvo eksponuoti pirmojoje impresionistų parodoje Paryžiuje. Su 15 paveikslų dailininkas 1877 m. sudalyvavo trečiojoje impresionistų parodoje.[8] Po to dailininkas beveik nutraukė ryšius su impresionistais, išskyrus K. Pisaro, nors vertino K. Monė, O. Renuaro ir kitų dailę. P. Sezano paveikslai parodose susilaukė nuožmios kritikos, jo kūrinių pirkėjų nebuvo, išskyrus 1875 m. sutiktą pasiturintį rėmėją, pasitraukusį iš tarnybos muitinės tarnautoją Viktorą Šokė, kuris viso įsigijo 36 P. Sezano kūrinius.[9] 1878 m. tėvas sužinojo apie P. Sezano ryšius su Hortensija Fikė ir apie jo sūnų Polį (iki to laiko dailininkas savo ryšius slėpė). 1881 m. P. Sezanas viešėjo pas K. Pisaro Pontuazoje, kur jo tapybos metodus galėjo stebėti Polis Gogenas. 1882 m. į Paryžiaus Saloną buvo priimtas vienas P. Sezano paveikslas, jis apsigyveno Estakoje Provanse, kur tais pačiais metais jį aplankė O. Renuaras.[10]
P. Sezano darbai buvo mažai eksponuojami ir jis kūrė su vis didėjančia menine izoliacija. Jis susikoncentravo ties keliomis temomis: besimaudančiųjų studijas, gyvenimo buitį, Šv. Viktorijos kalną, kurį jis nutapė daugybę kartų. Nuo 1883 m. jis pastoviai gyveno Provanse, tik retkarčiais nuvykdavo į Paryžių. 1886 m. P. Sezanas, galų gale leidus šeimai, vedė Hortensiją Fikė. Vėliau tais metais mirus tėvui paveldėjo nemenką turtą Ekse. 1886 m. P. Sezanas nutraukė ryšius su jaunystės draugu E. Zola. E. Zola tuo metu jau buvo pripažintas ir išgarsėjęs rašytojas su savo „Rugonų-Makarų“ romanų serija, o P. Sezanas − beveik niekam nežinomas dailininkas. 1886 m. E. Zola publikavo romaną „Kūryba“, kuriame aprašė Paryžiaus dailininkų gyvenimą remdamasis savo patirtimi (E. Zola buvo gerai pažįstamas su E. Manė ir impresionistais). Pagrindinis romano herojus Klodas Lantjė, neįgyvendinęs savo kūrybinių ambicijų, romano pabaigoje išprotėja ir miršta. Šis personažas turėjo daug panašumų su paties P. Sezano asmenybe. Dailininkas, gavęs romano kopiją, atsakė trumpu laišku E. Zola prisimindamas vaikystės laikus ir tai buvo paskutinis jo ir E. Zola pabendravimas.[11] Nepaisant nesėkmių parodose, dailininkas daug dirbo. Per dešimtį metų nutapė daugiau nei 300 paveikslų. Jis seniai nutolo nuo impresionistų mėgstamo akimirkos vaizdo fiksavimo. Įdėmiai stebėdamas gamtą, jos formas ir spalvų santykius, ieškojo būdų perteikti aplinkos materialumą, gamtos amžinumą, jos tūrių patvarumą.
„Ambruazo Volaro portretas“ (1899, Peti rūmai, Paryžius)
1888 m. P. Sezanas išsinuomojo studiją Paryžiuje. 1889 m. paveikslas „Pakaruoklio namas“ buvo eksponuotas pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir P. Sezanas gavo pasiūlymą eksponuoti Belgijoje. Tai buvo pirmas kartas, kai jo kūryba pademonstruota užsienyje (1890 m. Briuselyje).[12] 1890 m. dailininkas su šeima praleido penkis mėnesius Šveicarijoje, grįžo į Eksą. 1891 m. P. Sezanas pradėjo gyventi atskirai nuo savo žmonos ir sūnaus, persikėlė į Paryžių. 1892 m. pradėjo nuolat pasirodyti atsiliepimų apie jo kūrybą spaudoje. 1895 m. Ambruazas Volaras Paryžiuje surengė pirmąją P. Sezano personalinę parodą.[13] Šioje parodoje eksponuota apie 100 paveikslų ir piešinių. 1896 m. pavyko parduoti nemažai P. Sezano paveikslų, 1897 m. vieną jo kūrinių įsigijo Berlyno nacionalinė galerija.[14] Jo įtaka tarp jaunųjų Paryžiaus avangardinių menininkų išaugo, dailininkas virto beveik gyva legenda. 1900 m. Morisas Deni nutapė paveikslą „Pagarba Sezanui“ pavaizduodamas nabių grupės dailininkus prie P. Sezano natiurmorto.
1897 m. mirus motinai, dailininkas 1899 m. pardavė šeimos namus Ekse, kuriuos buvo brangu išlaikyti, ir 1901 m. įkūrė savo studiją Les Lauves kalvose prie Ekso, kurioje kūrė iki mirties (šiuo metu lankytina vieta).[15] 1900 m. P. Sezano paveikslų buvo eksponuota pasaulinėje parodoje Paryžiuje, 1904 m. jo kūrybai buvo skirtas atskiras kambarys Rudens salono parodoje.[16]1906 m. Sezanas tapydamas gamtoje apalpo. Po savaitės susirgęs plaučių uždegimu mirė 1906 m. spalio 23 d. Ekse. Viso dailininkas paliko daugiau nei 950 paveikslų.[17]
1967 m. lietuvių kalba išleista Anri Periušo biografinė knyga „Sezano gyvenimas“.[18]1999 m. gegužės 10 d. P. Sezano paveikslas Rideau, cruchon et compotier parduotas už 60,5 mln. dolerių. Tai buvo ketvirta aukščiausia kaina, sumokėta už to laikmečio paveikslą. 2011 m. Kataro valstybė už daugiau nei 250 mln. JAV dolerių įsigijo P. Sezano vieną iš „Kortų lošėjų“ paveikslų. Ši kaina sumušė tuo metu brangiausio parduoto kūrinio rekordą.[19]
