Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Paryžiaus taikos konferencija buvo 1919 m. sausio mėnesį vykusi tarptautinė konferencija, kurią suorganizavo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tam, kad būtų nustatytos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos. Oficialiai konferencija atidaryta 1919 m. sausio 18 d. ir tęsėsi iki 1920 m. sausio 21 d. su keliais pertrūkiais.

Paryžiaus taikos konferencijoje dalyvavo:

• Šalys nugalėtojos: Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, JAV, Japonija;
• Mažesnės šalys nugalėtojos: Kinija, Belgija, britų dominijos;
• Menki karo dalyviai (nutraukę diplomatinius santykius ir pan.);
• Neutralios ir besikuriančios šalys.

Rusija į konferenciją buvo nepakviesta dėl vykstančio pilietinio karo, nors emigracinė jos vyriausybė ir tikėjosi joje dalyvauti.

Paryžiaus taikos konferencijoje buvo parengtos šios sutartys:

• su Vokietija (Versalio taikos sutartis, 1919 m. birželio 28 d.);
• su Austrija (Sen Žermeno sutartis, 1919 m. rugsėjo 10 d.);
• su Bulgarija (Neji sutartis, 1919 m. lapkričio 27 d.);
• su Vengrija (Trianono sutartis, 1920 m. birželio 4 d.);
• su Palestina;
• su Osmanų imperija (Turkija) (Sevro sutartis, 1920 m. rugpjūčio 10 d.).

Šalys laimėtojos (Antantės karinės sąjungos narės) nutarė, kad Vokietija sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą. Vokietija su tuo kategoriškai nesutiko ir iš dalies buvo teisi, nes įtampa prieš karą tvyrojo visoje Europoje ir menkiausias pretekstas galėjo sukelti karą.

Su Vokietija pasirašyta Versalio taikos sutartis buvo sudaryta iš Vokietijai labai nepalankių punktų (reikalavimų):

• Vokietija turėjo būti demilitarizuota (galėjo pasilikti tik 100 000 kareivių);
• Panaikinta karo pramonė Vokietijoje;
• Panaikinta privalomoji karo tarnyba;
• Vokietijai liepta sumokėti 32 milijardai aukso markių reparacijas (karo nuostolių atlyginimą);
• Panaikintos jūrų ir avia kariuomenės;
• Visiškai demilitarizuotas kairysis Reino krantas;
• Vokietija prarado visas kolonijas ir dalį žemių Europoje:
  • Elzasą ir Lotaringiją (atiduotos valdyti Prancūzijai);
  • Dalis Šlezvigo ir Holšteino (atiduota Danijai);
  • Dalis žemių Lenkijai (Lenkijos koridorius, t. y. priėjimas prie Baltijos jūros);
  • Gdanskas (Dancigas) paskelbtas laisvuoju miestu ir perduotas Tautų sąjungos žinion;
  • Klaipėda ir jos kraštas atiduotas Tautų sąjungai, kuri laikinai pavedė jį valdyti Prancūzijai;
  • Saro sritis penkiolikai metų perduota Tautų Sąjungai.

Lietuva į konferenciją nebuvo pakviesta. Nepaisant to, Lietuva buvo išsiuntusi savo atstovus į Paryžių, kurie turėjo atstovauti Lietuvos interesus, tiesiogiai taikos konferencijoje nedalyvaudami. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos delegacija buvo sudaryta iš dviejų grupių – etnografinės Lietuvos ir JAV lietuvių. Pirmojoje buvo Martynas Yčas, Tomas Naruševičius, Petras Klimas, Simonas Rozenbaumas, Maksas Soloveičikas, Alfredas Jonas Tiškevičius ir kt.; Amerikos lietuviams atstovavo Jonas Žilius, Bronius Kazys Balutis ir Juozas Dobužinskis. Visai delegacijai vadovavo Augustinas Voldemaras, o jo sekretorius buvo Oskaras Milašius.

Lietuvos reikalai taikos konferencijoje sprendėsi Baltijos reikalų komisijoje, kurioje buvo Lenkijos reikalų pakomisijis. Lietuvių delegacija Paryžiuje turėjo šiuos pagrindinius tikslus:

• Nepriklausomybės pripažinimo. Prancūzijos ministrui pirmininkui Ž. Klemanso buvo įteikta Lietuvos nota su lietuvių reikalavimais, taip pat ir nepriklausomybės pripažinimo.
• Teritorijos išplėtimo. Siekta išplėsti Lietuvos teritoriją etniškai artimomis žemėmis.
• Lietuvos savarankiškumo teisės pagrindimo santykiuose su Lenkija. Lenkija teigė, kad Lietuva seniai neturi nepriklausomybės ir nemokės tvarkytis. Paramos ieškota Paryžiaus spaudoje – net su 12 laikraščių tartasi dėl palankių Lietuvai straipsnių, nors susitarti už 50 000 frankų pavyko tik su „Le Temps“.
• Jėgų su Latvija ir Estija suvienijimo. Nors Lietuvos delegacijos vadovas A. Voldemaras ir siekė parodyti Lietuvos išskirtinumą lyginant su Latvija ir Estija, tačiau bendras veikimas su šiomis šalimis buvo efektyvesnis.

Lietuvos klausimas Paryžiuje buvo komplikuotas dėl neaiškios Rusijos perspektyvos. Pabaltijo klausimą Antantė tiesiogiai siejo su Rusijos ateities klausimu. Sėkmingiausiu Kolčakui pilietinio karo metu Antantė jį pripažino Rusijos valdovu su sąlyga, kad bus pripažinta Suomijos ir Lenkijos nepriklausomybė. Taip pat jam siūlyta suteikti autonomiją Pabaltijui, Kaukazui ir Užkaukazei (Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija). Kolčakas į tokį spaudimą atsakė, kad tai Rusijos Steigiamojo Seimo klausimas.

Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.