Pakrantėje įlanka sekli, šalia krantų gausu koralų rifų. Įteka keletas didžiausių Naujosios Gvinėjos upių – Flajus, Kikoris, Puraris, Turama. Vakarinės pakrantės pelkėtos, apaugusios mangrovėmis, rytinė dalis – plokščia ir smėlėta. Centrinėje ir rytinėje dalyje toliau nuo pakrantės prasideda Pietinis kalnynas, kraštovaizdis pelkėtas, apaugęs tankiu tropikų mišku. Sausasis sezonas prasideda spalį ir tęsiasi iki vasario, po kurio prasideda drėgnasis sezonas.
Pietine įlankos riba laikoma linija nuo pietvakarinio Flajaus upės deltos kampo vakaruose iki Saklingo kyšulio už 355 km į rytus, 70 km į pietvakarius nuo Port Morsbio. Įlankos plotas sudaro apie 35 tūkst. kv.km. Papua įlankos gyvenvietės yra dažniausiai pakrantėje ar pakrantės mangrovių miškuose esantys kaimai, tačiau yra ir keletas svarbių regioninių centrų (Kikoris, Baimuru, Ihu, Kerema ir Malalaua). Šiose miesto tipo gyvenvietėse teikiamos sveikatos apsaugos paslaugos, yra mokyklos ir prekybiniai sandėliai. Dėl šiose gyvenvietėse teikiamų paslaugų, jų gyventojų etninė sudėtis yra mišri. Įlankos provincijos, kuri apima didžiąją dalį Papua įlankos pakrantės, administracinis centras yra Kerema.
Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio Papua įlankos pakrantės gyventojai, ieškodami darbo, migruoja į Papua Naujosios Gvinėjos sostinę Port Morsbį. Dėl to Port Morsbyje yra didelė Papua įlankos pakrantės gyventojų bendruomenė. Įlankos pakrantės pasiekiamos regioninių avialinijų skrydžių. Gyvenvietes aplink Malaluą su Port Morsbiu jungia kelias. Negrįstas kelias jungia Keremą su Malalua, tačiau dažnai būna išplaunamas. Nepasaint šios infrastruktūros pagrindinės keliavimo priemonės išlieka kanojos su pakabinamais varikliais.
Pakrantės gyventojai daugiausia verčiasi žvejyba ir medžiokle, kai kuriose vietose taip pat ir žemdirbyste ir gyvulininkyste. Bendruomenės rytinėje įlankos dalyje (Toaripi ir Elema), kuriose dirva yra aukščiau, augina didelius daržus.
