Paprastasis amalas (Viscum album) – amalinių (Viscaceae) šeimos augalas.
Tai pusiau parazitinisvisžalispuskrūmis, augantis ant medžių. Lapija iki 1 m skersmens. Savo šakneles įleidęs į beržų, tuopų, obelų, baltažiedžių robinijų šakas amalas siurbia savo maitintojų sultis. Taip gauna mineralines medžiagas. Organines medžiagas pats pasigamina žaliuose lapuose ir stiebuose. Stiebai tariamai dichotomiškai šakoti, žalsvi, nenumetantys storokų šviesiai žalių (netgi gelsvai žalių) lapelių visą žiemą.
Amalo uogos
Žiedai vienalyčiai, smulkūs. Vaisius – balta netikroji uoga. Žydi kovo – balandžio mėnesiais. Nors amalas ir laikomas parazituojančiu augalu, bet jis medžiui žalos nepadaro. Nuodingas.
Lietuvoje dažnas pietinėje ir pietrytinėje šalies dalyje, kitur apyretis arba visai neauga.[1]
Amalų nustelbtas medis
Farmokologinės savybės
Amalas vartojamas liaudies medicinoje nedideliam kraujospūdžio padidėjimui gydyti. Literatūroje aprašytų augalo savybių tyrimai dažnai yra prieštaringi, nes yra duomenų, kad augalas mažina eksperimentinių gyvūnų kraujospūdį, tačiau kitų mokslininkų duomenimis, šio poveikio nebūna.
Amalo žolėje yra iki 0,1 % baltos amorfinės medžiagos viskotoksino, susidedančio iš daugybės aminorūgščių ir cukrų; viscerino, viskolio, oleanolovinės ir ursolio rūgščių, cholino, viskamino. Uogose yra iki 1,2 % alkoholių, riebalų, vitamino C, karotino, glikozido siringinino, kaučiuko dervų, rauginių ir mineralinių medžiagų.
Angliškai kalbančiose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje su šiuo augalu susijęs įdomus paprotys: po amalu atsidūrusį patinkantį žmogų – pažįstamą arba ne – galima pabučiuoti. Didžiojoje Britanijoje tai daroma dažniausiai per Kalėdas. Tokie papročiai paremti senomis druidų legendomis: druidai laikė amalą taikos simboliu, žinojo, jog jis turi gydomųjų savybių. Savo galių amalas esą neprarasdavo tik nukirstas auksiniu pjautuvu ir nepalietęs žemės. Kitokių pasakojimų apie amalą turi ir norvegai bei graikai.
