PROFILPELAJAR.COM

54°38′26″š. pl. 25°11′14″r. ilg. / 54.640628°š. pl. 25.187325°r. ilg. / 54.640628; 25.187325

Panerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčia

Savivaldybė	Vilnius
Gyvenvietė	Žemieji Paneriai
Adresas	Savanorių pr. 229A
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta)	XVII a. pr.
Stilius	barokas

Panerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčia – kapinių koplyčia, esanti Vilniaus miesto pietryčiuose, Žemuosiuose Paneriuose, ties kelių A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ir A4 Vilnius–Varėna–Gardinas sankirta. Pasiekiama išvažiuojant iš Vilniaus Savanorių prospektu. Kylant ant Panerių kalvų, sukti į dešinę prie Galvės gatvės viaduko (šalia degalinės). Išsukus iš Savanorių prospekto, dar pavažiuoti apie 120 m.

Šalia kapinių tvoros praeina senojo Vilniaus–Kauno kelio grindinys, kurio atkarpa pažymėta informaciniu ženklu (unik. kodas 31873).^[1]Kiek ilgesnė nei kilometras kelio atkarpa vingiuoja kalvose tarp Savanorių prospekto ir Titnago gatvės. Šlaite įrengtais betoniniais laipteliais nuo senojo trakto pakylama prie koplyčios priekinio fasado. Priešais koplyčią stovi senas ilgas mūrinis vienaukštis pastatas. Manoma, kad anksčiau, kelio klestėjimo metais, jame buvo įsikūrę pakelės namai.

Kapinėse dar laidojami žmonės, tačiau senieji kapai nyksta. Nelabai tikėtina, kad į šias kapinaites kažkada vežti žymesni ar turtingesni miesto žmonės, nes dažniausiai jie būdavo laidojami miesto centro kapinėse: ir dėl pagarbos žmogui, ir dėl lankymo patogumo.^[2] Be to, ši vieta garsėjo pakelės plėšikais.

Istorija

Barokinė koplyčia, manoma, pastatyta vienuolių jėzuitų XVII a. pradžioje. Iš pradžių toje vietoje buvo medinis stulpas. Tuo metu vyskupas Simonas Visockis organizuodavo procesijas iš Trakų į Vilnių. Paneriuose buvo pradėtas statyti koplytstulpis su Viešpaties kančios statula – tarsi tarpinis punktas, kad žmonės galėtų pailsėti, pasimelsti. Vėliau toje vietoje atsirado koplytėlė. XVII a. jau minima medinė koplyčia. 1856 m. Vilniaus vyskupas perstatė ir papuošė Panerių Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčią. Prie jos buvo įkurta špitolė.

Vladislovas Sirokomlė savo „Iškylose iš Vilniaus po Lietuvą“, išleistose 1857 m., apie Panerių koplyčią rašė:

„...Praėjusio amžiaus padavimai byloja apie medinę koplyčią, stovėjusią šiandieninės vietoje. Ji buvusi tokia maža, kad per mišias vos tilpdavęs kunigas su tarnais. Žmonės pamaldų klausydavę kapinėse. Ant šoninių sienų dar atsimename čia kabojus drobes: nusišėrusias, išblukusias, senas ir gražias savo bjaurumu (dėl to manoma, kad jos labai senos). Šiuo metu, kai apie tai rašome (1856 m.), garbingasis Vilniaus vyskupas atnaujino, paplatino ir papuošė Panerių koplyčią. Liaudies padavimai liudija, kad koplyčią ir šiandieninę špitolę fundavęs kažkoks senų laikų riteris, kuris į savo tėvų žemę grįžo su turtingu karo grobiu. Jis pakeitė kardą žagre, o savo kruviną grobį pavertė Dievo kulto namais. Tokių padavimų liaudyje yra girdėjęs vienas iš mūsų bičiulių, kuris apie tai rašė laikraštyje Gazeta Warszawska. Dabar kiekvieną sekmadienį į čia iš Vilniaus atvažiuoja vienas iš Visų šventųjų bažnyčios karmelitų tėvų. Čia yra špitolė. Kaip ji įkurta ir aprūpinta, greitosiomis nepavyko sužinoti...“

XIX a. koplyčios rekonstrukciją dosniai rėmė tuometė garsi mecenatė kunigaikštienė Gabrielė Oginskienė. Kaip kulto pastatas koplyčia nebenaudojama nuo 1944-ųjų. Sovietmečiu koplyčia buvo apleista, čia buvo knygų sandėlis.

Atgimimo metais koplyčioje buvo pradėta per Vėlines laikyti pamaldas, kuriose dalyvaudavo Dievo Apvaizdos bažnyčios kunigai. Jos truko maždaug iki 2000 m. Vėliau Vėlinės buvo minimos šalia koplyčios, kapinėse, su procesija. Nors kulto statinys nepriklauso Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapijai, kurios teritorijoje jis stovi, parapijos tikintieji savo iniciatyva suremontavo avarinį stogą, nudažė sienas. Išlikęs prastos būklės interjeras.

1831 m. sukilimo atminimas

Panerių kapinaitėse stovinčios koplyčios papėdėje vyko Panerių mūšis – lemiamas 1831 m. sukilimo mūšis. Sukilėliai, kontroliavę beveik visą Lietuvos teritoriją, žygiavo į Vilnių, vieną iš paskutinių caro valdžios bastionų, tačiau atkakliame mūšyje buvo sumušti. Birželio 19 d. generolo Antano Gelgaudo vadovaujamą 12,6 tūkst. sukilėlių kariuomenę ant Panerių kalvų pasitiko 26 tūkst. caro kareivių. Mūšyje abi pusės naudojo artileriją ir kavaleriją, žuvo apie tūkstantis vyrų. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad žuvo 364 caro kariuomenės kariai, apie 600 sukilėlių.

2001 m. mūšio vietoje pastatytas monumentas – pasviras granitinis kryžius sukilimui atminti. Panerių kapinaitėse buvo palaidoti daugelis mūšio dalyvių. Sukilimo dalyviai yra palaidoti kiek toliau. Istorikės Audronės Vyšniauskienės teigimu, sukilėliai palaidoti prie kalno papėdėje buvusio koplytstulpio, ties kuriuo melsdavosi atvykstantys ir išvykstantys iš miesto žmonės. Darant archeologinius tyrimus, rasti koplytstulpio pamatai, tačiau sukilėlių palaikų greta jų nebuvo. Gyventojai liudijo, jog sukilėliai palaidoti po dabartiniu keliu, kuriuo troleibusai išvažiuoja į Savanorių prospektą centro link. O senose kapinaitėse palaidoti 1831 m. sukilimo malšintojai – rusų armijos kariai. Iki šių laikų kapinėse išlikęs Rusijos kariuomenės karininko kapas. Mūšyje žuvusio štabo kapitono ir rezervinio pulko adjutanto Jegoro Svečino kapavietę žymi kubo formos juodo granito monumentas. Dabartinės išvaizdos paminklas, kaip galima spręsti pagal įrašą, esantį ant jo, buvo pastatytas 1898 m. „Vilniaus apygardos karininkų pastangomis“. J. Svečinui atminti ir šiais laikais per Vėlines uždegamos žvakės.

Kultūroje

Paveikslas „Koplyčia Paneriuose“ (aliejus, dail. Mykolas Rauba (1893–1941)) – meninę ir istorinę vertę turintis kūrinys, įrašytas į Kultūros vertybių registrą.^[3]