Birutės kalnas – vienas žymiausių ir plačiausiai tyrinėtų IX a.-XV a. Lietuvos pajūrio archeologinių paminklų. Manoma, kad tai buvo dangaus šviesuliams stebėti skirtų stulpų ir kartu šventyklos vieta. Su šiuo laikotarpiu siejama ir vietos religinės reikšmės kilmė, kuri vietos gyventojų tarpe buvo gyva iki pat XX a. Legendinė tradicija kalną sieja su šventosios ugnies kurstytoja, vėliau kunigaikštiene Birute.
Galima Palangos piliakalnio vieta
Onos Jogailaitės įsakymu 1506 m. Birutės kalno viršūnėje buvo pastatyta katalikų koplyčia. Tuo būdu vietos gyventojus norėta atpratinti nuo prisiminimų, susijusių su Birutės vardu iš pagoniškų laikų. Medinei koplyčiai supuvus, 1753 m. perkelta kita iš Šventosios uosto. Ji XVIII a. pabaigoje Vilniaus vyskupo Masalskio įsakymu buvo nugriauta. 1869 m. architekto K. Majerio projektu Palangos klebonas K. Steponavičius pastatė čia naują, mūro koplyčią. Vėliau kun. J. Šarkauskis kalną sutvarkė ir apsodino. 1896 m. šiauriniame Birutės kalno šone įrengta Lurdo grota su Dievo motinos statula.[1]
Naglio kalnas – spėjamas 1425 m. minimas piliakalnis, kurį norėjo gauti kryžiuočiai ir jame statytis pilį. Tačiau kalnas ilgą laiką, iki apželdinant kopas, buvo pustomas vėjo, todėl piliakalnio požymių jame nepastebėta.[2]
Dar viena galima Palangos piliakalnio vieta - dabar apleistas, sąvartynu paverstas pušimis apaugęs kalniukas 65 m į pietus nuo dabartinės Ronžės vagos, jos posūkio į šiaurę ir 35 m nuo Basanavičiaus g. Jo aikštelėje buvusi įrengta pavėsinė. Iki susiformuojant dabartiniam kopagūbriui šis kalniukas buvo prie jūros kranto ir galėjo būti naudojamas gynybai nuo pakrantės plėšikų.
Birutės kalno šiaurės vakarų papėdėje rasta senovės gyvenvietė. Birutės kalne 1997 m. rasti 4 kapai. Kapai 1 ir 2 datuojami XVIII a.–XIX a., kapas 3 pagal rastus papuošalus datuojamas XVII a. antrąja puse – pabaiga, kapas 4 – suardytas.
