Džordžas Farberis su žmona Ana ir sūnumi atvyksta atostogų į vasarnamį prie nuošalaus ežero. Pakeliui jie aplanko artimiausius kaimynus – Fredą ir Gerdą. Jų namuose vieši du jauni vaikinai – Polas ir Piteris, vieną kurių Fredas pristato kaip biznio partnerio sūnų.

Tačiau kaimynai Farberių šeimai atrodo keisti: jie bendrauja ne taip, kaip įprasta, elgiasi labai šaltai ir santūriai. Tačiau paslaugiai ir kaimyniškai, kaip visada – kartu su Polu padeda Džordžui sumontuoti jachtą, o Piteris vėliau net užsuka pasiskolinti kiaušinių.

Abu vaikinai nepaprastai mandagūs ir malonūs. Tačiau netrukus Polas ir Piteris pamažu ima plėsti „kaimyniško draugiškumo“ ribas, kol neperžengia ribų ir Džordžas nesusivaldęs pratrūksta ir skelia vienam jų antausį. Tuomet „žaidimai“ tampa rimti.

Antausis priverčia ylą išlysti iš maišo: po Piterio ir Polo išoriniu mandagumu slypi blogio pritvinkusios sielos. Jie maniakai, kuriems nereikalinga rimta priežastis ar motyvas – pavyzdžiui, kerštas, noras apiplėšti ar viltis gauti išpirką - kankinti žmones. Jie tiesiog paima Farberių šeimą įkaitas ir pradeda žaisti savo iškrypusius žaidimus.

Polas pasiūlo Farberiams kraupias lažybas: po dvylikos valandų jie bus negyvi. Paprasčiausias būdas Polui laimėti lažybas – tuoj pat išžudyti Farberių šeimą. Tačiau jis delsia: duoda aukoms 12 valandų. Kodėl? Vienintelis Polą ir Piterį verčiantis kankinti žmones veiksnys – tai sadistiškas noras pažeminti ir priversti juos jaustis nesaugiai. Maniakai į darbą paleidžia ne tik fizinius kankinimus, bet ir sunkiąją psichologinio smurto artileriją. Jiems tai didelis, sarkazmo kupinas žaidimas, kurį jų aukos yra priverstos žaisti arba jų laukia kur kas niūresnė ateitis…^[1]