Padubysio dvaro vandens malūnas – vandens malūnas su technologine įranga, stovintis Dubysos upės dešiniajame krante, Padubysio I kaime, Seredžiaus seniūnijoje, Jurbarko rajone. Malūnas priklauso buvusiai Padubysio dvaro sodybai, įrašytas į Kultūros vertybių registrą.[1] Jis išskirtinis savo išlikusia technologine įranga ir pastato architektūrine išraiška. Dvaro sodyba išsidėsčiusio viršutinėje, o malūnas – apatinėje Dubysos slėnio terasoje. Palei Dubysą stūkso medinis malūno pastatas, rūsiai, išlikę kai kurių hidrotechninių įrenginių liekanų: kanalo vieta, apgriuvusi upės užtvanka, betoninės akmenų mūro atraminės sienutės.[2] Laikas ir techninė pažanga šio objekto neaplenkė: pastaraisiais metais malūno agregatus suka nebe vandens turbinos, o rūsyje sumontuotas elektros variklis. Malūnas veikia, tačiau žmonių, norinčių pasinaudoti šia paslauga, beveik nebeliko.
Buvusi malūno užtvanka Dubysoje
Malūnas priklauso privatiems savininkams. Nors buvusi dvaro sodyba sunykusi, tačiau malūnas išsilaikęs gerai, išlikusi didelė dalis buvusios technologinės įrangos: vienerios girnos, girnapusių keltuvas, dvi apardytos transmisijos, javų valymo mašina, treji valcai, kruopinė ir du rankoviniai filtrai, du plokščiasiečiai. Savininkas rūpinasi atgaivinti autentišką malūno darbo procesą, pritaikyti turizmui.[3]
Dvarą Padubysyje po Pirmojo pasaulinio karo įsigijo Butkevičių giminė. Naujas malūnas vietoje sudegusio senojo pastatytas apie 1920 m. Vokiečių okupacijos metais malūną valdė statytinis Valteris Gaigalaitis.
Jį pastačius, girnos sukosi visu pajėgumu, vos pajėgdamos sumalti atvežamus grūdus, o kieme sunkiai prasilenkdavo ūkininkų vežimai. Tuos laikus mena išlikę malūnininkų pagaminti informaciniai skelbimai, nurodantys, kad tai pavojinga zona. Jie priminė klientams griežtas taisykles: nestatyti arklių ant grindinio, valyti kojas, nerūkyti. Į antrąjį malūno aukštą galėjo patekti tik darbuotojai. Iki šiol stebina senųjų meistrų sumontuoti ir iki šių dienų nepakitę agregatai.[4]
