Ortodoksinis judaizmas – judaizmo atšaka, kurios atstovai griežčiausiai laikosi tradicinių nuostatų ir praktikų.[1]
Tikima, kad Hebrajų Biblijoje ir kituose šventuosiuose tekstuose įtvirtinti laikui nepavaldūs moraliniai principai, jų negalima atsisakyti, taikantis prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų.[1] Tiek rašytinis įstatymas (Tora), tiek sakytinis (kodifikuotas Mišnoje ir aiškinamas Talmude) laikomas nekintamu,[1] Toros kilmė esanti dieviška, ji nepaveikta žmonių kūrybos.[2]
Orotodoksinis judaizmas išlaikė kašrutą, tradicines maldas ir apeigas, nuolat ir intensyviai gilinamasi į Torą, griežtai laikomasi šabo, religinių švenčių.[1] Būdinga vyrų ir moterų atskyrimas sinagogose.[1]
Ortodoksinis judaizmas nėra vienalytis judėjimas, esama įvairių jo krypčių.[1] Neoortodoksinis judaizmas, susiformavęs XIX a. viduryje (kertinė jo figūra – Samson Raphael Hirsch, kurio mokykla siekė suderinti tradiciją su sekuliariais mokslais),[3] sankcionavo šiuolaikinę aprangą, pamokslus leista sakyti gimtosiomis kalbomis.[1] Be to, ši srovė pasižymi palankesniu požiūriu į šiuolaikinę kultūrą.[1] Kitos kryptys: chasidiškasis judaizmas, Mizrachi judėjimas (pastarajam būdinga tradicijos ir sionizmo derinimas),[3]Haredi judaizmas.
Didžiuma ortodoksinio judaizmo grupių atmeta sionizmą.[3]
Izraelyje ortodoksinis judaizmas – oficiali šios religijos atmaina.[1]
