Ona Brazauskaitė-Mašiotienė (1883 m. rugsėjo 9 d. Šlavėnai, Anykščių valsčius, Rusijos imperija – 1949 m. gruodžio 29 d. Kaune) – Lietuvos pedagogė, politinė bei visuomenės veikėja.
Biografija
Tėvai: Gustavas Brazauskas (1841–1906), dvarininkas, visuomenininkas ir Jadvyga Mikalauskaitė-Brazauskienė (1845–1915), dvarininkė, sukilėlių rėmėja. Augo 8 vaikų šeimoje su trim broliais ir keturiom seserimis, broliai: Bogdanas Brazauskas (Bohdan Brzozowski) (1871–1950), Stanislovas Brazauskas ir Henrikas Brazauskas, seserys: Bronė Brazauskaitė-Karosienė (1875–1918) – ūkininkė, inžinieriaus Klemenso Karoso (1866–1933) žmona (jų duktė genetikė Elena Gimbutienė), Jadvyga Brazauskaitė-Vaišvilienė – žemdirbė ūkininkė, Halina Brazauskaitė-Mingailienė (1885–1943) ir Elena Brazauskaitė.
Baigė Kauno mergaičių gimnaziją ir Maskvos aukštesniųjų kursų fizikos-matematikos fakulteto gamtos skyrių.
1905 m. rugsėjo 22-23 d. Vilniuje viena iš Lietuvos moterų susivienijimo steigėjų, susivienijimo įgaliota 1905 m. dalyvavo visos Rusijos moterų suvažiavime. 1905 m. gruodžio 4-5 d. Didžiojo Vilniaus Seimo atstovė. Po Seimo, 1905 m. gruodį, kartu su kitomis Lietuvos moterų susivienijimo aktyvistėmis suorganizavo Lietuvos moterų sodiečių susirinkimą, kuris vyko Okuličių dvare Latavėnuose. Šio susirinkimo dalyvės pritarė O. Brazauskaitės kvietimui kurti moterų draugiją ir visoms kovoti už žmogaus teises, prieš caro valdžią, už lygiateisiškumą ir vaikų mokymą lietuvių kalba.
1905-1907 m. viena iš moterų judėjimo lyderių, parengė 1907 m. rugsėjo 27-28 d. Kaune vykusį I lietuvių moterų suvažiavime, aktyviai dalyvavo jame ir po to Vilniuje įsteigtoje Lietuvos moterų sąjungoje.
1911-1914 m. Vilniaus gimnazijos mokytoja. Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno Maskvoje. 1917 m. kovo 6 d. Maskvoje įkūrė Lietuvos moterų laisvės sąjungą ir jai pirmininkavo. Taip pat viena iš Lietuvos tautos fondo steigėjų. 1917 m. Sankt Peterburgo Visos Rusijos lietuvių seime atstovavo Lietuvos moterų laisvės sąjungai. Vėliau pakviesta vadovauti Mogiliovo gubernijos žemietijos mergaičių gimnazijai.
1918 m. grįžusi į Lietuvą, Vilniuje suorganizavo ir vadovavo lietuviškai mergaičių gimnazijai bei suaugusiųjų vakariniams kursams. Atsikuriant Lietuvos valstybei, 1918 m. įsteigė moterų komitetą Lietuvos kariuomenei remti ir jam pirmininkavo. Vilnių užėmus lenkams 1919 m. sausio 20 d. išrinkta į Lietuvos moterų sąjungos Vilniuje valdybą, 1919 m. balandžio 22 d. – į Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą.[1]
1921 m. ji, kaip Lietuvos moterų sąjungos valdybos narė, išrinkta į Utenos apskrities tarybą, dirbo jos Švietimo komisijoje. Nuo 1922 m. Lietuvos moterų sąjungos valdybos narė, atsakinga už šios sąjungos skyrių kūrimą Anykščiuose ir apylinkėse. Nuo 1928 m. Kauno 2-osios vidurinės mokyklos vedėja.
1929 m. jos iniciatyva įkurta Lietuvos moterų taryba, 1929 m. vasario 17 d. išrinkta jos valdybos nare ir pirmininke, vadovavo šiai tarybai iki 1934 m. Ji buvo laikoma liberaliosios Lietuvos moterų judėjimo srovės lydere. O. Mašiotienei pirmininkaujant Lietuvos moterų tarybai, ši įgijo tarptautinį pripažinimą ir buvo priimta į Tarptautinę moterų tarybą. O. Mašiotienė aktyviai dalyvavo tarptautiniuose moterų renginiuose, keldama Lietuvos moterims opius klausimus. Tarptautiniame moterų kongrese Londone (Didžioji Britanija, 1929 m.) jos dėka tarptautiniu mastu iškelta nuo Lietuvos atkirsto Vilniaus politinė problema.
1933 m. Kauno radiofone įvedė radijo valandėlę, skirtą moterims ir jai vadovavo. Be to, ji aktyviai veikė Vytauto Didžiojo komitete, „Pieno lašo“ draugijos vadovybėje, „Moterų seklyčioje“ ir kitose organizacijose.
Bendradarbiavo leidiniuose „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Žibutė“, „Santara“, „Vilniaus balsas“, „Moteris ir pasaulis“, „Motina ir vaikas“, „Pasaulis“ ir kituose. Nuo 1933 m. laikraščio „Namai“ redaktorė.
Nuo 1930 m. valdė Mašiotų šeimai atitekusį Brazauskų Šlavėnų dvarą, kol 1940 m. jis buvo sovietinės valdžios nacionalizuotas. Senatvėje, netekusi buto Kaune, vertėsi Šlavėnuose žemės ūkiu. Palaidota Kauno kapinėse šalia vyro.[2]
Bibliografija
- Moterų politinis ir valstybiniai-tautiškas darbas 1907–1937 m., studija, 1938 m.
Įvertinimas
1930 m. Gedimino 3 laipsnio ordinas.
Šaltiniai
