PROFILPELAJAR.COM

Ožkų pečius

Koordinatės

54°36′43″š. pl. 24°04′14″r. ilg. / 54.611906°š. pl. 24.0704341°r. ilg.

Vieta

Prienų rajono savivaldybė

Seniūnija

Jiezno seniūnija

Plotas

0,146 ha

Registro Nr.

0310100020023

Ožkų pečius arba konglomeratas „Ožkų pečius“, konglomerato uola „Ožkų pečius“ – atodanga su atsivėrusia konglomerato uola, esanti Prienų rajono savivaldybėje, Jiezno seniūnijoje, Nemuno ir Verknės santakoje, tarp Žideikonių (Prienų r. sav.) ir Gudakalnio (Birštono sav.) gyvenviečių, dešiniajame Verknės krante.

Geografija

Gamtos paminklas patenka į Verknės kraštovaizdžio draustinio teritoriją Nemuno kilpų regioniniame parke, Prienų miškų urėdijos Verknės girininkijos 335 kvartalo 6 sklype. Objektas gali būti pasiekiamas vienoje arba kitoje upės pusėje: Birštono savivaldybėje – pasukus iš kelio A16 Vilnius–Prienai–Marijampolė Nemajūnų kryžkelėje ties akmens „Paminklu litui ir eurui“ į priešingą pusę (šiaurę), pavažiavus per Būdas 3,5 km Gudakalnio link; Prienų rajone – iš kelio 3311 Jieznas–Nibriai Žideikonių link, 7 km į vakarus nuo Jiezno. Aukščiau prieš srovę kairiajame krante stūkso Paverknių piliakalnis.

Ožkų pečių geriausia stebėti plaukiant Verkne arba iš kitos Verknės pusės (nuo Gudakalnio). Priėjimas prie pat atodangos sudėtingas ir nerekomenduojamas.^[1]

Pagrindiniai duomenys

1984 m. konglomeratas paskelbtas geologiniu gamtos paminklu. Atodanga užima palyginti nedidelį 0,146 ha plotą, konglomerato „Ožkų pečiaus“ aukštis yra apie 6 m (kitur nurodomi 7 m)^[1], plotis – apie 5 m.

Istorija

Neįprastą 6 m dydžio, korėtą ir sucementuotą uolą, sudarytą iš smėlio, žvyro, gargždo ir riedulių, žmonės nuo seno vadino Ožkų pečiumi, nes čia mėgusios laipioti ir viršuje įsitaisiusios prieš saulę šildytis apylinkių stirnos, vietinių vadinamos ožkomis. Jas stebėdami žmonės uolą ir praminė Ožkų pečiumi. Ši vieta nuo seno buvo žinoma ir mėgiama tarp sielininkų. Ties uola jie kasmet lediniame Verknės vandenyje maudydavo tuos, kurie sielius plukdydavo pirmą kartą, surengdami jiems „krikštynas“.

Šiandien uola į buvusį „pečių“ jau nelabai panaši. Didžioji jos dalis nukritusi į upės vandenį. Konglomeratą ardo krituliai ir vėjas, žingeidūs lankytojai. Dūlėjanti uola primena korėtą bičių avilį. Atskylant ir krentant žemyn atskiroms uolos dalims, jos struktūroje atsiveria įvairių tarpeklių ir nišų.