Nuovargis – fizinis ir dvasinis silpnumas, pasireiškiantis dėl įtemptos fizinės ar protinės veiklos, gausaus informacijos srauto, jausmų įtampos, stiprių ar nuolatinių dirgiklių. Nuovargio požymiai yra sumažėjęs darbingumas ir vengimas dirbti toliau, bendras kūno silpnumas, dėmesio atbukimas, irzlumas, judesių koordinacijos susilpnėjimas, raumenų nusilpimas, sutrikimai nervų, kraujotakos, virškinimo, kvėpavimo sistemose. Nuovargis kyla dėl nervinių ląstelių išsekimo ir apsauginio slopinimo. Tiek nuo protinio, tiek nuo fizinio krūvio audiniai išeikvoja daug energinių išteklių, atsiranda kenksmingų medžiagų apykaitos produktų. Ypač nuovargiui neatsparūs ligoti, vyresnio amžiaus, silpno sudėjimo, fiziškai mažai išlavinti žmonės. Tinkamas poilsis, geras miegas paprastai nuovargį gretai pašalina ir grąžina darbingumą.

Chroniškas nuovargis (pervargimas) kyla dėl nuolatinės poilsio stokos, blogų darbo ir buities sąlygų, persidirbimo, netinkamo darbo ir poilsio režimo, sveikatos sutrikimų. Jis pasireiškia vangumu (apatija), bendru silpnumu, dažnais galvos skausmais, virškinimo, nervų, širdies ir kraujagyslių sistemų sutrikimais, miego problemomis. Dėl pervargimo žmogaus darbingumas vis mažėja, silpnėja proto pagava, organizmas tampa vis mažiau atsparus ligoms.

Pervargus įprastas miegas ir poilsis jėgų nepadeda atgauti, reikia iš esmės keisti darbo ir poilsio režimą, gyvenamąją ir darbinę aplinką. Pervargusiam žmogui patartina ilgesnį laiką pailsėti keliaujant, gyvenant sanatorijose, poilsio namuose. Taip pat gydoma vaistais, psichoterapija.

Pervargimo profilaktikai svarbus mėgiamas darbas, poilsis gamtoje, sportas, atsipalaidavimas kultūros renginiuose, užsiimant mėgiama veikla (pvz., žvejyba, darbu sode).^[1]