Novelė (it. novella – naujiena) – prozos žanras, kuriam būdingas glaustas pasakojimas, vientisas konfliktas, intriguojanti fabula.
Novelės veiksmas yra glaustas, fabulą sudaro pagrindinio veikėjo likimui svarbūs įvykiai, atsiskleidžiantys per trumpą laikotarpį. Jie plėtojasi labai sparčiai, dinamiškai, kol pasiekia kulminaciją, kai sprendžiamas veikėjo likimas: veikėjas turi apsispręsti, kaip toliau elgtis, atsiskleisti ar pasirodyti, kas jis yra iš tikrųjų. Novelei nebūdingi šalutiniai epizodai, antraeiliai veikėjai, platūs aprašymai. Novelės pabaiga (atomazga) dažnai būna netikėta, šokiruojanti skaitytoją.
Klasikinė novelės forma susiklostė Renesanso epochoje Italijoje. Tuo metu gyvavę sakytiniai pasakojimai – pasakos, anekdotai, atsitikimų kronikos, įvairios istorijos – susiliejo į vieną darnią visumą. Novelės žanro pradžia siejama su italų rašytojo Džovanio Bokačo šimto trumpų, į vieną ciklą sujungtų pasakojimų – novelių – rinkiniu, pavadintu „Dekameronas“. Kartais novelės terminas vartojamas kaip apsakymo sinonimas.
Novelės formą ištobulino romantikai E. T. A. Hoffmann, Edgaras Alanas Po. Tipiškas noveles su netikėta pabaiga kūrė O. Henris.
Iš lietuvių rašytojų novelių yra sukūrę Jonas Biliūnas, Jurgis Savickis, Ignas Šeinius, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Bitė Vilimaitė, Antanas Čalnaris.
