Pagal normalųjį skirstinį dažniausiai barstosi dydžiai, kuriems turi įtakos labai daug nepriklausomų veiksnių, kurių kiekvienas prideda arba atima tam tikrą vertės pokytį. Šie pokyčiai gali barstytis pagal bet kokį skirstinį, nebūtinai normalųjį.
Normaliojo skirstinio nuosavieji parametrai:
aritmetinis vidurkis μx,
vidutinis kvadratinis nuokrypis (standartinis nuokrypis) σx.
Normalusis skirstinys žymimas N(μx; σx). Standartinis normalusis skirstinys žymimas N(0; 1)
Normalusis dėsnis labai dažnai taikomas praktikoje. Nustatyta, kad jis gerai apibūdina daugelį reiškinių: ūgį, svorį, vidutinę oro temperatūrą, matavimo paklaidas ir t. t. Tai idealizuotas matematinis modelis, taikomas analizuojant duomenis, kurie pasiskirstę apytikriai normaliai.
N skirstinys aprašomas varpo formos kreivė, vadinama normaliąja kreive (arba gausoide). Kreivė išsidėsčiusi virš x ašies. X ašis yra šios funkcijos grafiko asimptotė. Kreivė simetriška per vidurkį einančios statmenos tiesės atžvilgiu. Duomenų reikšmė, atitinkanti šį tašką yra ir skirstinio vidurkis, ir mediana. Tai, kad mediana ir vidurkis sutampa, yra normaliosios kreivės simetriškumo pasekmė.
Funkcija įgyja didžiausią reikšmę vidurkio taške μx. Taškai μx-σx ir μx+ σx yra grafiko persilenkimo taškų abscisės.
Normalioji kreivė turi šias savybes:
atsitiktinio normaliai pasiskirsčiusio dydžio patekimo į intervalą [μ – σ; μ + σ] tikimybė yra 0,68;
patekimo į intervalą [μ – 2σ; μ + 2σ] tikimybė yra 0,95;
patekimo į intervalą [μ – 3σ; μ + 3σ] tikimybė yra 0,995.
Viena iš svarbių išvadų yra ta, kad praktiškai visas plotas (99,5 %) po normaliąja kreive yra ±3σx nuo centro (aritmetinio vidurkio) ribose. Taigi, jei kintamojo skirstinys normalus, tai praktiškai visos kintamojo reikšmės yra ne daugiau kaip 3σ atstumu nutolusios nuo centro.