Po karo su tėvais persikėlė į Pandėlį (Rokiškio raj.), ten pradėjo lankyti vidurinę mokyklą. Mokydamasi dešimtoje klasėje 1955 m. kartu su mokslo draugais pradėjo kurti pogrindinę antisovietinę organizaciją, platino atsišaukimus, išleido šešis numerius antisovietinio – patriotinio laikraščio „Laisvės balsas“, kuriame buvo spausdinami jos analitiniai straipsniai, eilėraščiai.
Pasipriešinimo vieklos pradžia
1957 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą, o tų pačių metų lapkričio mėn. kartu su kitais bendražygiais prisiekė kovoti dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Ji pasirinko Rūtos slapyvardį.
Įsigiję spaustuvinį šriftą organizacijos nariai išspausdino porą šimtų atsišaukimų, Vasario 16-osios proga pasiuvo ir iškėlė tris tautines vėliavas (Kaune, Vilniuje ir Pandėlyje). Organizacijos veikloje dalyvavo apie 12 asmenų. 1958 m. kartu su kitais sukūrė organizacijos „Laisvę Lietuvai“ programą, kurioje numatė Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir aptarė būsimos demokratinės valstybės modelį. Naujųjų 1958-ųjų proga Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto salėje išplatino pluoštą atsišaukimų. Tačiau ši veikla netrukus baigėsi suėmimu.
Nuteisiama kalėti
1958 m. kovo 14 d. buvo suimta. Nuteista pagal RTFSR 58-ojo straipsnio du punktus septyneriems metams laisvės atėmimo. Kalėjo Kemerovo sr. Marijinsko r., Irkutsko sr. Taišeto r., Mordovijos ASSR Zubovo-Poliansko lageriuose. 1960 m. kartu su buvusia partizane Jadvyga Žardinskaite-Bartašiene sudarė lageryje įkalintų moterų – politinių kalinių sąrašą, kurį norėjo slapta perduoti JAVambasadai ir Jungtinių Tautų Organizacijai, tačiau šis sąrašas, deja, minėtų adresatų nepasiekė.
Išleidžiama į laisvę
1965 m. iškalėjusi visą bausmės laiką N. Gaškaitė-Žemaitienė grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose. Dirbo Statybos valdyboje darbininke, o nuslėpusi teistumą įstojo į KPI neakivaizdinį skyrių. Baigusi Statybos fakultetą dirbo Inventorizacijos biure technike, Kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje inžiniere, Statybos ir architektūros mokslo tyrimo įstaigoje Šiaulių skyriaus vyr. moksline bendradarbe. Nuo 1989 m. lapkričio mėn. dirbo LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo komisijos KGB veiklai tirti darbo grupės nare, 1993–1994 m. – Valstybiniame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Nuo 1997 m. kovo 1 d. vėl dirbo centro Istorinių tyrimų programų skyriaus specialiste. Reabilituota 1990 m. birželio 25 d. Pagal 1997 m. sausio 23 d. LR pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymą N. Gaškaitė – Žemaitienė pripažinta Laisvės kovų dalyve.
N. Gaškaitė, „Vilkolakiai. MGB metodai slopinant partizaninį judėjimą 1947–1959 m. MGB–KGB sistemoje veikusių agentų smogikų grupių veikla“, Lietuvis, 1993, Nr. 5.
N. Gaškaitė, „Lietuvos pasiuntinybė Maskvoje 1926–1940 metais“, Laisvės kovų archyvas, 1993, Nr. 6, p. 163–188.
N. Gaškaitė, „KGB veiklos metodai pokario metais“, Laisvės kovų archyvas, 1993, Nr. 8, p. 145–157.
N. Gaškaitė, „Dainavos štabo išdavystė“ (pagal KGB dokumentus), Laisvės kovų archyvas, 1993, Nr. 9, p. 165–177.
N. Gaškaitė, „Peslys“, Laisvės kovų archyvas, 1994, Nr. 11, p. 35–47.
N. Gaškaitė, „Žmonės be Dievo. NKVD agentai smogikai“, Laisvės kovų archyvas, 1994, Nr. 11, p. 123–136.
N. Gaškaitė, „MGB agentūra pokario Lietuvoje“, Laisvės kovų archyvas, 1994, Nr. 12, p. 248–263.
N. Gaškaitė, „Vilkolakiai-2. MGB metodai slopinant partizaninį pasipriešinimą 1947–1959 m. MGB–KGB sistemoje veikusių agentų smogikų grupių veikla“, Lietuvis, 1994, Nr. 6.
N. Gaškaitė-Žemaitienė, „Lietuvos partizaninis karas 1944–1953 m.“, Lietuva 2000, (metraštis apie Lietuvą suomių kalba).
N. Žemaitienė, „Partizaninis pasipriešinimas antrajai sovietinei okupacijai Pandėlio apylinkėse“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 1(7), p. 174–197.
N. Žemaitienė, „Pogrindinės jaunimo organizacijos Pandėlio vidurinėje mokykloje“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2(8), p. 143–156.
N. Žemaitienė, „Pasipriešinimo dalyvių ir kitaminčių persekiojimas Lietuvoje 1944–1990“, Tremtinys, 2000, Nr. 20.