Ikikolonijiniais laikais šiauriniame Konge buvo paplitusi bangių kalba (bobangi). XIX a. belgams užkariavus Kongą, prasidėjo spartesnė prekyba, gyventojų komunikacija, todėl bobangi naudojimas išplito. Belgai buvo suinteresuoti bendros kalbos Konge paplitimu, todėl misionierių pagalba bobangi pagrindu sudarė supaprastintą kalbą, kurią pavadino bangala. Kaip šnekamoji kalba ji greitai paplito po Kinšasą, o iš čia – po visą Kongą (ypač muzikos pagalba). Nuo XX a. pr. kalba vadinama lingala.
Kaip ir kitos šnekamosios kalbos, ngalų kalba turi daug skolinių iš kitų kalbų – daugiausia iš prancūzų, kiek mažiau iš portugalų, anglų, olandų. Yra sukurta ir standartinė ngalų kalba, kuri dėstoma mokyklose, vartojama bažnyčiose, spaudoje, televizijoje. Ji pasižymi griežtesniu skolinių naudojimu, balsių harmonijos laikymusi, griežta žodžių tvarka.
Ngalų kalba toninė. Kaip ir kitose bantų kalbose, daiktavardis morfologiškai kaitomas keičiant priešdėlius.
Kadangi ngalų kalba yra daugiausia šnekamoji, o raštingumo lygis Konge žemas, šios kalbos užrašymas dažnai priklauso nuo užrašančiojo, ir ortografija visoje šalyje varijuoja. Pradžioje kalba užrašinėta daugiausia prancūzų abėcėlės pagrindu. 1976 m. Zayro kalbininkų draugija sukūrė ngalų abėcėlę su specifinėmis raidėmis Ɛ ir Ɔ, žyminčiomis atvirą garsą 'e' ir 'o'. Tačiau dėl techninių apribojimu ilgainiui šios raidės kasdieniame naudojime nepaplito.
