Nekrofilija

Pietro Pajetta: „Neapykanta“ (1896)

Nekrofilija (gr. νεκρός, nekros; „lavonas“, arba „negyvas“, ir φιλία, philia; „meilė“) – žmogaus lytinis nukrypimas, kuomet jaučiamas seksualinis potraukis lavonams. Terminas pradėtas vartoti[1] pasirodžius Krafto-Ėbingo 1886 m. knygai „Psychopathia Sexualis“.[2]

Pasitaiko tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Kartais laikoma fetišizmo atmaina (šiuo atveju fetišas – negyvas žmogus). Paprastai nekrofilai nežudo, o tik imituoja seksą su lavonu. Kai kurie psichologai ir seksologai mano, kad kai vyras linkęs santykiauti su miegančia partnere, tai yra „švelni“ nekrofilijos forma.

Tyrimai

Priežastys

Manoma, kad nekrofilija yra gana retas reiškinys, bet šį teiginį patvirtinančių mokslinių įrodymų nėra.[3] Kai kurie nekrofilai apie lytinį aktą su lavonu tik fantazuoja. 1958 m. Klafas ir Braunas tvirtino, kad fantazijos, susijusios su nekrofilija, gali būti žymiai dažnesnės nei įprasta manyti.[4]

1989 m. Rosmanas ir Resnikas ištyrė 123 nekrofilijos atvejus. Pastarieji buvo išskirstyti į dvi grupes – į tikruosius nekrofilus, kurie turėjo nuoseklų seksualinį potraukį lavonams, ir į netikruosius nekrofilus, kurie pasinaudodavo prieiga prie mirusių palaikų, siekdami įgyti neįprastos seksualinės patirties. Šiame tyrime vyrai sudarė 92 %, o moterys tesudarė 8 %. 57 % tikrųjų nekrofilų užėmė pareigas, tokias, kaip lavoninių, ligoninių ar kapinių darbuotojai, kurios jiems lengvai leido lytiškai išnaudoti lavonus. Pasak tyrėjų, nekrofiliją lemia šie faktoriai:[5]

  1. Nekrofilas pasižymi žema saviverte, kuriai įtaką gali daryti ir skausminga netektis:
    (a) Jie labai bijo kitų atstumimo ir trokšta seksualinio partnerio, kuris jų atstumti negalėtų; ir/arba
    (b) Jie bijo mirusiųjų, kol galiausiai ši baimė pavirsta troškimu.
  2. Jie puoselėja jaudinančią fantaziją apie lytinius santykius su lavonu, kartais po tikro kontakto su mirusiųjų palaikais.

Motyvai

Dažniausias nekrofilų motyvas – seksualinis partneris, kuris negalėtų jų atstumti. Tikrieji nekrofilai yra pateikę daugiau nei vieną motyvą:[6][5]

  • 68 % siekia juos atstumti negalinčio ir nesipriešinančio seksualinio partnerio;
  • 21 % siekia išlikti intymūs su velioniu partneriu;
  • 15 % turi aiškiai išreikštą seksualinį potraukį lavonams;
  • 15 % siekia komforto ar tokiu būdu bando įveikti vienatvės jausmą;
  • 12 % būdami lytiškai intymūs su lavonu siekia įveikti žemos savivertės jausmą;

Retesniais atvejais galimos ir šios priežastys:

  • negebėjimas rasti gyvo partnerio;
  • moterų baimė (ginofobija);
  • įsitikinimas, kad seksas su gyva moterimi ar vyru yra mirtina nuodėmė;
  • noras besąlygiškai kontroliuoti savo seksualinį partnerį;
  • noras įgyvendinti destruktyvius užmojus;
  • iškrypę polimorfiniai seksualiniai troškimai;
  • noras turėti neribotą galią sprendžiant lytinio akto atlikimą.[7]

Klasifikacija

Teismo psichologas Anilas Agravalas sukūrė dešimties pakopų nekrofilų klasifikacijos sistemą:[8]

Klasė Pavadinimas Apibūdinimas
I klasė Vaidinantys nekrofilai Asmenys, kuriuos seksualiai jaudina partneris, apsimetantis mirusiu lytinio akto metu.
II klasė Romantiški nekrofilai Asmenys, netekę mylimo žmogaus ir prisirišę prie velionio palaikų.
III klasė Fantazuojantys nekrofilai Asmenys, kurie fantazuoja apie nekrofiliją, bet nėra turėję fizinio kontakto su mirusiojo palaikais.
IV klasė Lytėjimo nekrofilai Asmenys, kurie seksualiai jaudina mirusiojo palaikų lietimas, bet į lytinę sueitį su pastarojo palaikais nesileidžia.
V klasė Fetišistiniai nekrofilai Asmenys, kurie savinasi mirusiojo daiktus arba kūno dalis savo fetišams patenkinti, bet į lytinę sueitį su pastarojo palaikais nesileidžia.
VI klasė Nekromutilomaniakai Asmenys, jaučiantys lytinį pasitenkinimą darkydami lavoną ir masturbuodamiesi, bet į lytinę sueitį su pastarojo palaikais nesileidžia.
VII klasė Oportunistiški nekrofilai Asmenys, kurie įprastai nėra suinteresuoti lytiniais santykiais su mirusiojo palaikais, bet atsiradus galimybei naudojasi proga.
VIII klasė Nuolatiniai nekrofilai Asmenys, kurie teikia pirmenybę lytiniams santykiams su lavonais.
IX klasė Nekrofilai žmogžudžiai Sadistai, asmenys, žudantys kitus, siekdami patenkinti lytinę aistrą su negyvos aukos palaikais.
X klasė Išimtiniai nekrofilai Asmenys, kuriuos išskirtinai domina vien lytiniai santykiai su lavonais ir negalintys būti intymūs su gyvu partneriu.

Išnašos

  1. ↑ „НЕКРОФИЛИЯ КАК СТРУКТУРА СОЗНАНИЯ“ Archyvuota kopija 2006-04-04 iš Wayback Machine projekto., 2002.
  2. ↑ Krafft-Ebing, Richard von (1886). Psychopathia Sexualis. English translation: ISBN 1-55970-425-X.
  3. ↑ Milner, J. S., Dopke, C. A., & Crouch, J. L. (2008). „Paraphilia Not Otherwise Specified: Psychopathology and Theory“. In Laws, D. Richard (ed.). Sexual Deviance: Theory, Assessment, and Treatment, 2nd edition. The Guilford Press. p. 399.
  4. ↑ Klaf, Franklin S.; Brown, William (1958). „Necrophilia: Brief Review and Case Report“. Psychiatric Quarterly. 32 (4): 645–652. doi:10.1007/bf01563024. PMID 13634264. S2CID 7331296. Inhibited forms of necrophilia and necrophiliac fantasies may occur more commonly then is generally realised.
  5. ↑ 5,0 5,1 Rosman, J. P.; Resnick, P. J. (1 June 1989-06-01). „Sexual attraction to corpses: A psychiatric review of necrophilia“ (PDF/HTML). Bulletin of the American Academy of Psychiatry and the Law. 17 (2): 153–163. PMID 2667656.
  6. ↑ Resnick, Phillip J.; Soliman, Sherif (2012-09). „Planning, writing, and editing forensic psychiatric reports“. International Journal of Law and Psychiatry. 35 (5–6): 412–417. doi:10.1016/j.ijlp.2012.09.019. ISSN 0160-2527. PMID 23040708.
  7. ↑ Resnick, Phillip J.; Soliman, Sherif (2012-09). „Planning, writing, and editing forensic psychiatric reports“. International Journal of Law and Psychiatry. 35 (5–6): 412–417. doi:10.1016/j.ijlp.2012.09.019. ISSN 0160-2527. PMID 23040708.
  8. ↑ Aggrawal, Anil (2009). „A new classification of necrophilia [Nauja nekrofilijos klasifikacija]“. Journal of Forensic and Legal Medicine. 16 (6): 316–20. PMID 19573840.