Šis straipsnis apie mūšį 1862 m. Apie mūšį 1815 m. skaitykite straipsnyje Naujojo Orleano mūšis.

Naujojo Orleano užėmimas
Priklauso: Jungtinių Valstijų pilietinis karas
Naujojo Orleano panoraminis vaizdas su prišvartuotais karo laivais upėje (apie 1862 m.)
Data 1862 m. balandžio 25 – gegužės 1 d. Vieta Naujasis Orleanas (Luiziana) Rezultatas Sąjungos pergalė
Konflikto šalys
Sąjunga (Jungtinės Valstijos)	Konfederacija
Vadovai ir kariniai vadai
David Farragut Benjamin Butler	Mansfield Lovell
Nuostoliai
nebuvo	nebuvo

Naujojo Orleano užėmimas (angl. Capture of New Orleans) – JAV Sąjungos kariuomenės puolamoji operacija, vykusi 1862 m. balandžio 24 – gegužės 1 d., kuri buvo lemiama užimant Naująjį Orleaną.^[1] Sąjunga nesutiko pasipriešinimo pačiame mieste, išvengusiame sunaikinimo, kurį patyrė daugelis kitų Pietų miestų. Tačiau ginčytinas ir konfrontuojantis miesto administravimas, kurį vykdė Jungtinių Valstijų kariuomenės karinis gubernatorius, kėlė ilgalaikį pasipiktinimą.

Pagal vadinamąjį „Anakondos planą“, siekdami atkirsti Pietų konfederacijos rytines valstijas nuo vakarinių, Šiaurės pajėgos karo laivais Misisipės upe nuo žemupio pusės puolė didžiausią Pietų konfederacijos miestą Naująjį Orleaną. D. Farragut vadovaujamos eskadros 43 laivai prasiveržė pro upėje nutiestas miestą saugojusias grandines. Pietiečių kariuomenė, sudaryta iš 3000 žmonių, vadovaujama M. Lovell, į mūšį nestojo ir pasitraukė į šiaurę. 1862 m. gegužės 1 d. B. Butler vadovaujama 15 000 šiauriečių kariuomenė užėmė Naująjį Orleaną ir perėmė Misisipės kontrolę, nepalikdama svarbaus uosto iki karo pabaigos.

Miesto praradimas Pietų konfederacijai reiškė vieną svarbiausių pralaimėjimų, buvo svarbus 1861–1865 m. vykusio Jungtinių Valstijų pilietinio karo eigos lūžio taškas.

Vikiteka: Naujojo Orleano užėmimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga