Naujoji viešoji vadyba – plati sąvoka, apimanti įvairaus pobūdžio viešojo sektoriaus reformas, kurios siekia įdiegti privataus sektorius valdymo modelius bei padidinti biurokratinių valdymo struktūrų efektyvumą ir atskaitomybę. Naujoji viešoji vadyba gali būti apibūdinta kaip verslo vadybos principų, metodų ir technologijų taikymas viešojo sektoriaus organizacijose. Ji suprantama ne tik kaip viešojo sektoriaus mažinimas, bet svarbiausia – kaip jo modernizavimas.

Siekiant šių tikslų devintame dešimtmetyje viešajame sektoriuje pradėjo formuotis naujas vadybinis viešojo valdymo požiūris. Įvairių šalių mokslininkai skirtingai įvardijo tą naują viešojo administravimo reformų paradigmą, pavyzdžiui, C. Pollitt naująjį vadybinį požiūrį vadino menedžerializmu, kiti - postbiurokratine paradigma, ar rinka pagrįstu viešuoju administravimu, Osborn ir Gaebler - antreprenerių valdžia, naujuoju viešuoju valdymu, tačiau ilgainiui prigijo NVV terminas.

Per pastaruosius dešimtmečius, pradedant nuo aštunto dešimtmečio vyko daugybė viešojo administravimo reformų. C. Pollit ir G. Bouckaert teigimu, per įvairias valstybes nusirito reformų banga. Autoriai pateikia viešojo valdymo reformų modelį, kuriame atsispindi reformų procesas daugelyje šalių. Pagal minėtąjį modelį viena plačiai paplitusių viešojo valdymo reformų priežasčių - tikslas riboti valstybės išlaidas, palengvinti biurokratizmo naštą ir pertvarkyti socialinę politiką.

Kitas svarbus reformų pagrindas - socialiniai ir demografiniai pokyčiai. Pagrindinis šių socialinių pokyčių poveikis buvo tas, kad padidėjo valstybės teikiamų ir valstybės finansuojamų paslaugų paklausa - ypač sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos ir socialinio draudimo.

Kita viešojo valdymo reformai įtakingų veiksnių grupė - politinė sistema, tai yra naujos valdymo idėjos, piliečių spaudimas, partijos pilietinės idėjos. Vienas svarbiausių nagrinėjamai temai elementų yra naujų valdymo idėjų įsiliejimas į viešąjį sektorių. Įvairiuose šalyse minėtosios priežastys turėjo skirtingą įtaką viešojo valdymo reformoms, priklausomai nuo šalies ekonominės, politinės, sociokultūrinės situacijos, tačiau autoriai stengėsi suformuluoti bendrąjį modelį, apibendrindami nagrinėtų šalių patirtį.

Europoje iki pastarųjų dešimtmečių viešojo administravimo sąvoka labiau buvo siejama su politikos procesu, jame dalyvaujančiais asmenimis bei politikos esme. Dar 1942 m. anglų mokslininko J.Burnham paskelbtos idėjos, kad vadybininkai, o ne politikai turi turėti daugiau įtakos viešajam administravimui, po Antro pasaulinio karo Europoje buvo primirštos ir jos pradėjo įsigalėti tik 20a. 8–ajame dešimtmetyje. Politikos pabrėžtinumas viešajame administravime Vakarų Europos valstybėse buvo labai ryškus 1950-1970 metais. Tai didėjančio valdžios aktyvumo, plečiant viešąjį sektorių ir kuriant „gerovės valstybę“ atspindys. Devintajame dešimtmetyje iš pradžių anglosaksiškose šalyse, o paskui ir kitose Vakarų valstybėse pradėjo formuotis naujas vadybinis požiūris, integruojantis į viešojo valdymo sistemą geriausius verslo valdymo, ekonomikos principus. Naująjį vadybinį požiūrį C. Hood pavadino Naująja viešąja vadyba.

NVV susiformavo XX amžiaus 80-ųjų metų viduryje kaip administravimo reforma, visų pirma Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje. Valstybėse, kuriose NVV yra įdiegta, jos poveikis peržengia institucijų ribas ir viešojo sektoriaus institucines struktūras ir plačiai teigiamai apima įvairias visuomenės sritis.

Turbūt geriausias naujojo viešojo valdymo pavyzdys tarptautiniame kontekste yra Naujosios Zelandijos administracinė reforma. Bandydama sukurti efektyvesnes viešasias organizacijas, vyriausybė privatizavo esmines valstybės funkcijas ir pertvarkė personalo sistemą. Kad vyriausieji pareigūnai labiau orientuotųsi į darbo atlikimą, įdiegė naują metodą valdžios agentūrų produktyvumui ir efektyvumui išmatuoti, ir taip pertvarkė departamentines sistemas, kad jos atspindėtų valdžios įsipareigojimą atsiskaityti.

Apie NVV ir jos teorinę bazę sudarančias teorijas mokslininkai dažnai apsiriboja trumpa formule „NVV= Viešojo pasirikimo teorija + Menedžerizmas“. Viešojo pasirinkimo teorijos ir naujos institucijų ekonomikos principai yra išorinės struktūros reformos bazinė koncepcija, kurioje mėginama keisti požiūrį į viešojo sektoriaus valdymą, o menedžerizmas rekomenduoja perkelti privačiame sektoriuje taikomą instrumentarijų į viešąjį sektorių.

Viešasis pasirinkimas Viešojo pasirinkimo teorijos argumentai remiasi prielaida, jog visi individai yra racionalūs savanaudžiai. Valdžios tarnautojai elgiasi kaip savo poreikius ir biudžetą maksimizuojantys biurokratai. Norint to išvengti, diegiami rinkos ekonomikos reguliavimo mechanizmai, didesnė konkurencija, atskiriami paslaugų gamintojai ir kontroliuojantys asmenys.

Menedžerizmas Menedžerizmas nėra jokia savarankiška teorija. Jis labiau pasižymi įsitikinimu grindžiamų teiginių ir praktikų , vadinamųjų vadybos principų taikymu specifinėms problemoms spręsti. Esminės vadybos šakos atsirado apibendrinant išbandytas praktikas, kurių laikomasi, kad jos galėtų sėkmingai padėti ir kitiems. Esminė prielaida siekti socialinės pažangos ir kartu efektyviai spręsti ekonomines ir socialines problemas yra veiksmų laisvė. Veiksmų laisvė suteikia galimybę institucijoje įdiegti profesionalią vadybą, laikomą svarbiausiu organizavimo būdu, siekiant produktyvumo didėjimo. Produktyvumas didėja tada, kai darbo jėga taiko technologijas, siekiančias maksimizuoti produktyvumą. Taigi remiantis menedžerizmui būdingais samprotavimais prieinama prie technologijų tobulėjimo ir galiausiai prie socialinės pažangos.

Pagrindinės NVV ypatybės:

• Ypač daug dėmesio skiriama rezultatams ir asmeninei vadybininko atsakomybei.
• Kuriamos lankstesnės organizacijų stuktūros, keičiami reikalavimai personalui, priėmino į darbą terminai ir sąlygos.
• Aiškiai apibrėžiami organizaciniai ir personalo komplektavimo klausimai, nustatomi darbų atlikimo rodikliai, pagrindiniai iš kurių apibrėžia organizacijos veiklos efektyvumą ir naudingumą.
• Pripažįstama, jog aukštieji valdininkai yra daugiau politizuoti negu neutralūs.
• Valstybinės institucijos siekia plačiau naudoti privataus sektoriaus metodus.
• Siekiama mažinti vastybės vaidmenį gaminant prekes ir teikiant visuomenei paslaugas, plečiant privatizacijos procesą ir taikant kitus rinkos veiksnius.

Patirties išryškinti pagrindiniai NVV privalumai:

• Rinka ir rinkos mechanizmai siūlo efektyvesnes paslaugų teikimo alternatyvas;
• Viešojo administravimo darbuotojai turi daugiau autonomijos, bėl to gali iniciatyviau dirbti ir pasiekti geresnių rezultatų;veiklos vertinimas pagal rezultatus skatina administratorių didesnę ir aiškesnę atskaitomybę;
• Piliečiai turi didesnę pasirinkimo galimybę;
• Kai kurių šalių (pvz., Naujosios Zelandijos) patirtis rodo, kad NVV taikymas padeda taupyti išlaidas kai kurioms valdžios įstaigų teikiamoms paslaugoms, ir todėl galima mažinti mokesčius, tuo skatinant palankumą esamai valdžiai;

Viešojo valdymo modernizavimo reformos Lietuvoje vidurio ir rytų Europos šalyse: XX amžiaus pabaigoje, kai Vakarų valstybėse vyko NVV principų sklaida, Vidurio ir Rytų Europos šalyse vyko esminiai pokyčiai - socialistiniu planavimu pagrįsti ūkiai buvo transformuoti į kapitalistinę rinkos ekonomiką, susikūrė liberalios demokratijos; Labiausiai NVV principų diegimą Vidurio ir Rytų Europoje skatina integracijos į Europos Sąjungą procesai .Kontinentinei Europai būdinga mišri viešojo valdymo sistema, turinti ir tradiciniam vėberiniam viešajam modeliui, ir NVV koncepcijai būdingų savybių XX amžiaus pabaigoje, kai Vakarų valstybėse vyko NVV principų sklaida, Vidurio ir Rytų Europos šalyse (taip pat Lietuvoje ir Lenkijoje) vyko esminiai pokyčiai - socialistiniu planavimu pagrįsti ūkiai buvo transformuoti į kapitalistinę rinkos ekonomiką, susikūrė liberalios demokratijos. Šios šalys, skirtingai nei tokios valstybės kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Didžioji Britanija, turėjo iš naujo sukurti savo viešojo valdymo institucijas.

Vertinant po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos vykdomas viešosios politikos reformas, galima teigti, kad tam tikrais momentais jos sutapo su neoliberalia reformų ideologija, tačiau šie sutapimai buvo nulemti ne tik tam tikrų vertybinių nuostatų, bet ir būtinybės ir/arba tam tikrų interesų grupių ir tarptautinių organizacijų spaudimo. Tai pasakytina ir apie Lenkijos viešosios politikos reformas. Ž. Židonis taikliai pastebi, kad jeigu Vakarų Europos šalys sprendė problemą, kokios turi būti viešojo ir privataus sektorių proporcijos, tai atgavusi nepriklausomybę Lietuva tiesiog buvo priversta atkurti privatųjį sektorių, nes po 1940 m. okupacijos įvykdyta nacionalizacija jį visiškai sunaikino. Tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje valstybinio sektoriaus įmonių privatizavimas, tiek valstybės vaidmens mažinimas buvo greičiau ekonominės ir socialinės transformacijos pasekmė nei tam tikros ideologijos įgyvendinimas. Kalbant apie valstybės tarnybos reformas Lietuvoje - 1999 m. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas rėmėsi Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos valstybės tarnybos modeliais. Šie modeliai, kitaip nei anglosaksiškais, tarnautoją traktuoja kaip valstybės valios vykdytoją, o ne kaip paslaugų teikėją. Lietuva pasirinko Vėberisvėberinę, nuopelnais grindžiamą valstybės tarnybą, hierarchinės subordinacijos kelią. Kitaip pasielgė kaimyninė Estija, kuri pasiryžo kurti efektyviai veikiančią valstybę su mažu valstybiniu sektoriumi, minimaliai reguliuojančią šalies ekonominį ir socialinį gyvenimą.

NVV apraiškos Lietuvoje

Diegiant NVV elementus Lietuvoje, siekiama perimti pažangią kitų šalių viešojo valdymo patirtį. Lietuvoje pati NVV sąvoka nėra plačiai vartojama politikų ir valstybės tarnautojų, tačiau tai nereiškai, kad ji nėra diegiama Lietuvos VS. Kaip pirmuosus žingsnius diegint NVV elementus Lietuvoje, galima įvardinti A.Kubiliaus vyriausybės valdymo laikotarpį, sudarant „Saulėlydžio“ ir „Saulėtekio“ komisijas, kurių uždavinys buvo sumažinti ir racionalizuoti valdymo išlaidas, supaprastinti verslo reguliavimą. Svarbus yra valstybės ir savivaldos institucijų strateginis biudžeto planavimas. Išskirtinis dėmesys skiriamas bendruomenės įtraukimui į savivaldybių valdymą. Daugėja alternatyvias paslaugas teikiančių mokyklų, universitetų, sveikatos priežiūros įstaigų, socialinę paramą teikainčių nevyriausybinių organizacijų. NVV apraiškomis Lietuvoje galima pavadinti vidaus audito ir kitų institucinių mechanizmų, skirtų viešųjų institucijų atsakomybei didinti, diegimą: Valstybės tarnautojų tobulinimosi centro veiklą, viešųjų konkursų organizavimą ir kt. Tobulinami vadybiniai procesai, pvz., vieno langelio principas.

Ryškus NVV elementų taikymas pastebimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.patvirtintoje Viešojo administravimo plėtros iki 2010 m. Strategijoje. Ypač daug dėmesio skiriama geresniam valdymui, žmogiškųjų išteklių valdymui, elektroninei valdžiai. Viešojo administravimo sektoriaus strateginis tikslas - sukurti skaidrią, veiksmingą, orientuotą į rezultatus ir tinkamą asmenų aptarnavimą viešojo administravimo sistemą, pagrįsta IT. Siekiant sukurti efektyvią valstybės tarnybą ir sėkmingai vykdyti viešojo administravimo reformą, būtina nuosekliai tobulinti žmogiškųjų išteklių sistemą, taikant strateginį valdymą, skatinant rezultatyvumą, didinant ekonomiškumą, plečiant darbuotojų tobulėjimo galimybes, skatinant darbuotojų atsakomybę, savarankiškumą, motyvaciją ir konkurenciją, ugdant gyventojų dalyvavimą savivaldoje.

Vienas pirmųjų mokslininkų ,teigusių, kad naujoji viešoji vadyba yra rimta grėsmė demokratijai, buvo L.Terry. Jis tą nuostatą išdėstė 1998 m. paskelbtame straipsnyje ir aktyviai ją gynė vėliau. Pastaraisiais metais ta tematika JAV žurnalas „Public Administration Review“ atspausdino keletą įvairių autorių (L.DeLeon, R.Denhardt, B.G.Peter ir kt.)straipsnių.

Šie NVV oponentai išryškino neigiamas šio modelio savybes:

• Rinka tinka ne visoms valdžios veiklos sritims;
• Efektyvių rezultatų įrodymai yra neaiškūs, neapibrėžti;
• Didesnė administratorių autonomija reiškia miglotą atskaitomybę bei didesnę riziką;
• Konkurencijos principų taikymas viešajame sektoriuje viešąsias organizacijas skatina konfliktuoti, o ne bendradarbiauti;
• Galimas viešojo sektoriuas personalo demoralizavimas;
• Kai kuriais atvejais naujojo viešojo administravimo modelio taikymas gali padaryti daugiua žalos nei naudos.

• Viešojo valdymo reformos (1984-1994) Naujojoje Zelandjoje ;
• Viešojo administravimo įstatymas;

• Milita Vienažindienė, Algimantas Sakalas „Naujoji Viešoji vadyba ir žmoniškųjų išteklių vadybos kaitos tendencijos";
• Kauno technologijos universitetas, Viešojo administravimo katedra „Naujoji viešoji vadyba“;
• Jan Erik Lane „Viešasis sektorius“;
• Lietuvos teisės universitetas „Viešojo sektoriaus institucijų administravimas“;
• Arvydas Guogis „Apie Naujosios viešosios vadybos pliusus ir minusus“;
• http://www.mokslai.lt/referatai/kursinis/31048.html^{[neveikianti nuoroda]};
• Norbert THOM, Adrian RITZ „Viešoji vadyba“ ,Lietuvos teisės universitetas;