Vaivadija įsteigta 1507 m. sausį pertvarkius LDK administracinį padalijimą vietoje Naugarduko vietininkystės.[1] Ji suformuota iš Vilniaus ir Trakų vaivadijų dalių. Naugarduko ir Slonimo ekonomijos priklausė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio stalo valdoms.
1793 m. vaivadija neteko didžiosios dalies savo rytinių teritorijų, kurios perėjo Rusijos imperijai. Galutinai vaivadija panaikinta 1795 m., kuomet jos teritorijos prijungtos prie Slanimo gubernijos.
Pirmuoju Naugarduko vaivada 1507 m. tapo Jonas Glinskis.
Naugarduko vaivadą skirdavo karalius ir jis pareigas eidavo iki gyvos galvos, jeigu nebūdavo priešininkų nušalinamas. Vaivada buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas ir vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas. Jo kompetencijai buvo priskirti administracijos, karo ir teismo reikalai. Jis taip pat rūpinosi vaivadijos miestų, kuriems suteiktos Magdeburgo teisės, apsauga ir tvarka, prižiūrėjo jų matus, saikus ir kainas. Vaivados jurisdikcijai priklausė ir miestų žydų bendruomenės.
Vaivada buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Ponų tarybos narys, o nuo 1569 m. Abiejų Tautų Respublikos senato nuolatinis narys. Senate Naugarduko vaivada turėjo trečią pagal rangą aukščiausią pasauliečių poziciją.
