Grafas Mykolas Vielhorskis (apie 1730–1794) – ATR valstybinis veikėjas, Karūnos didysis stovyklininkas (1758–1762 m.), Lietuvos didysis prievaizas (1763–1774 m.), Kameneco ir Sedlecko seniūnas, politinis rašytojas.
Biografija
Lenkijos bajorų Vielhorskių giminės atstovas, herbo „Kierdeja“ savininkas. Braclavo seniūno Felikso Ignoto Vielhorskio ir Liudviko Zamoiskos sūnus. Vielhorskiai, kilę iš Voluinės, buvo giminyste ir vedybomis susiję su galingomis lenkų-lietuvių giminėmis, tame tarpe su Zamoiskiais, Potockiais, Jablonovskiais ir Mnišekais. Anksti liko našlaitis, paveldėjo keletą dvaro žemių su centru Horochivo miestelyje. Išsilavinimą gavo Lvovo teatinceve. Po to keliavo po Europą, kur aplankė Prancūziją ir Vokietiją. Ilgą laiką buvo Dresdene, kur bandė priartėti prie karaliaus rūmų.
Būdamas Lenkijos karaliaus ir Saksonijos kurfiursto Augusto III rūmuose Mykolas Vielhorskis patraukė į savo pusę jo pirmajį ministrą Henriką von Briulį, kuriam padedant prasidėjo jo karjeros augimas. Vadovaijant Briuliui Mykolas Vielhorskis dalyvavo seimuose ir diplomatinėse misijose. Kaip apdovanojimą už savo veiklą nuo karaliaus gavo valdyti Kameneco ir Sedlco seniūnijas. 1758 metais gavo Karūnos didžiojo stovyklininko pareigybę, o 1763 metais tapo Lietuvos didžiuoju prievaizu.
Po Lenkijos karaliaus Augusto III mirties Mykolas Vielhorskis perėjo į naujojo karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio opoziciją. 1766 mettais buvo išrinktas pasiuntiniu nuo Voluinės vaivadijos į Čaplico seimą, kur pasisakė už „liberum veto“ teisių gynybą. 1767 metais tapo vienu iš Radomo konfederacijos įkūrėjų ir kreipėsi į Rusijos imperatorę Jekateriną su prašymu dėl apsaugos.
1768 metais Mykolas Vielhorskis įstojo į Baro konfederatų eiles. 1770 metų sausį kaip Baro konfederatų oficialus pasiuntinys buvo išsiųstas į Prancūzijos rūmus Versalyje.
1776 metais, po karaliaus Stanislovo Poniatovskio amnestijos paskelbimo Baro konfederacijos dalyviams, Mykolas Vielhorskis grįžo į tėvynę. Karalius sugebėjo išsaugoti Vielhorskio dvaro žemes nuo konfiskacijos. Siekiant padengti savo skolas jis buvo priverstas parduoti dalį dvaro žemių kartu su Horochivu karaliaus giminaičiui, princui Stanislovui Poniatovskiui. Mykolas Vielhorskis liko ištikimas Austrijos rūmams (dalis jo valdų po ATR padalijimo perėjo Austrijai). 1787 metais Vokietijos imperatorius Josifas II suteikė jam grafo titulą ir Galicijos ir Lodomerijos didžiojo arklininko laipsnį. Pasmerkė 1791 metų gegužės 3 d. konstituciją ir simpatizavo Targovicos konfederacijai.
Lenkijos Baltojo erelio (1758) ir Švento Stanislovo, taip pat Bavarijos Švento Huberto ordinų kavalierius.
Šeima
Buvo vedęs du kartus. 1754 metais vedė kunigaikštytę Elžbietą Oginską (1731–1771), Trakų vaivados, kunigaikščio Juozapo Tado Oginskio (1700–1736), ir Anos Višnioveckos (1700–1732) dukterį. Antrą kartą vedė grafaitę de Traversier.
Vaikai nuo pirmos santuokos:
Jurgis Mykolas (apie 1754–1806), grafas, Lietuvos didysis raštininkas, Rusijos senatorius ir obergofmaršalas
Mykolas (1755–1805), grafas, Lietuvos armijos generolas-leitenantas, ATR-Maskvos karo (1792) ir Kosciyškos sukilimo (1794).
Juozapas (1759–1817), grafas, Varšuvos kunigaikštystės armijos divizijos generolas
.jpg)
