PROFILPELAJAR.COM

Mykolas Žilinskas
Gimė	1904 m. rugsėjo 29 d. Smalininkai, Kalvarijos valsčius
Mirė	1992 m. vasario 9 d. (87 metai) Vilnius
Palaidotas (-a)	Petrašiūnų kapinėse

Veikla	kultūros veikėjas, kolekcionierius

Alma mater	1932 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Mykolas Žilinskas (1904 m. rugsėjo 29 d. Smalininkuose, Kalvarijos valsčius, Marijampolės apskritis – 1992 m. vasario 9 d. Vilniuje) – Lietuvos kultūros veikėjas, kolekcionierius.

Biografija

Gimė daugiavaikėje ūkininkų šeimoje. 1925 m. baigė „Aušros“ gimnaziją Kaune. 1925–1929 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitariname fakultete. Jau 1925 m. pradėjo žurnalistinę veiklą, rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuvos aidas“, „Trimitas“, „Ūkininko patarėjas“, Amerikos lietuvių spaudai, redagavo „Vyriausybės žinias“ ir „Kriminalistikos žinyną“. 1927 m. buvo pakviestas dirbti LR Vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamente. 1932 m. baigė VDU Teisių fakultetą. 1933 m. paskirtas Valstybės saugumo departamento spaudos skyriaus viršininku. Dalyvavo Šaulių ir Vilniui vaduoti sąjungų veikloje. 1936 m. karjerą tęsė kaip LR Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas, kuravo ryšius su TSRS pasiuntinybe. Už veiklą tarpukaryje apdovanotas Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Jau tuomet M. Žilinskas buvo žinomas kaip įtakingas, turintis pažinčių įvairiuose visuomenės sluoksniuose žmogus, kaip gabus, sumanus ir ryžtingas verslininkas, sugebėjęs uždirbti pinigus įvairiausiose srityse – nuo džiovintų baravykų eksporto į JAV iki prekybos akcijomis. 1937 m. nusipirko Abromiškių dvarą.

1940 m. birželio 30 d. išvyko į Prancūziją, vėliau visam laikui įsikūrė Berlyne (Gneiststrasse 10 a). 1942–1943 m. studijavo Berlyno Humboldtų universitete teisę. 1945 m. pavasarį pasitraukė į Daniją. 1946–1948 m. studijavo Paryžiuje, Sorbonos universiteto Teisės fakultete. 1950 m. grįžo į Vakarų Berlyną. Čia vėl pirko nekilnojamą turtą, užsiėmė įvairiomis verslo šakomis: prekyba briliantais, plytų gamyba, pervežimo paslaugomis, kvepalų gamyba. Pradėjęs be jokio meninio pasiruošimo, be specialių žinių, netrukus ėmė garsėti kaip aktyvus žymiausių pasaulio meno aukcionų dalyvis. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapinis paminklas skulpt. Vytauto Naručio.

Kolekcija

Apie 1953 m. M. Žilinskas parašė laišką į Lietuvą, siūlydamas padovanoti 30 dailės darbų ir prašydamas pagalbos savo seserims, ištremtoms į Sibirą, tačiau tuo metu nesulaukė jokios reakcijos. Tik 1965 m. žurnalistas Leonas Stepanauskas buvo nusiųstas susipažinti su M. Žilinsku. 1971 m. prasidėjo pastovus darbas: gauti LSSR vyriausybės įpareigojimai, pas M. Žilinską nuolat pradėjo lankytis kultūros viceministras Vytautas Jakelaitis, Dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, vėliau pastoviai dėl darbų pergabenimo į Vakarų Berlyną keliavo kultūros ministras Dainius Trinkūnas, naujas Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.

1974–1988 m. mecenatas padovanojo Lietuvai vertingą lituanistinę biblioteką, Nobelio premijos laureatų veikalų rinkinį, nuolat įvairiapusiškai skatino ir rėmė išeivijos veiklą. Tačiau didžiausias ir neįkainojamas jo indėlis – 1683 meno kūrinių kolekcija, kurią jis padovanojo jaunystės miestui Kaunui. Unikali kolekcija sovietmečiu į Lietuvą buvo parvežta ypač sudėtingomis ir rizikingomis aplinkybėmis, iš esmės kontrabandos būdu: septyniasdešimt kartų Lietuvos muziejininkai vyko į Berlyną, kur po karo buvo apsigyvenęs M. Žilinskas. Prie kolekcijos pervežimo iš tuometinio Vakarų Berlyno į Lietuvą aktyviai prisidėjo LSSR KGB, vertindama tai kaip Vakaruose esančių meno kūrinių pervežimą į SSRS. M. Žilinskas KGB 1986 m. dokumentuose minimas „Konsulo“ slapyvardžiu.^[1]

1979 m. sausio 9 d. K. Donelaičio gatvėje duris atvėrė galerija, skirta mecenato dovanai. Dovana augo, o M. Žilinskas, ilgą laiką abejojęs, koks bus jo kolekcijos likimas ir ar ji tikrai liks Lietuvoje, įsitikino savo darbo prasmingumu ir toliau dovanojo naujus kūrinius. Netrukus paaiškėjo, kad galerija nesutalpino visų kūrinių ir reikia naujo pastato. 1989 m. birželio 30 d. buvo atidaryta nauja galerija Nepriklausomybės aikštėje. Joje eksponuojami vertingiausi M. Žilinsko kolekcijos kūriniai – Senovės Egipto dailė, XVII-XX a. Europos taikomoji dailė, XVII–XVIII a. italų tapyba, XIX a. antrosios pusės – XX a. Vakarų Europos tapyba, XX a. pirmosios pusės Baltijos šalių tapyba ir skulptūra.^[2]

Įvertinimas

Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinas
Lietuvos nepriklausomybės medalis
Tautų draugystės ordinas
1986 m. LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas
1991 m. rugsėjo 26 d. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas ^[3]

Atminimo įamžinimas

1989 m. M. Žilinsko dailės galerijoje atidengta memorialinė lenta (skulpt. Stasys Žirgulis), vestibiulyje pastatytas bronzinis kolekcininko biustas (skulpt. Robertas Antinis)
2004 m. rugsėjo 29 d. galerijos laiptų aikštelėje pastatytas M. Žilinsko paminklinis biustas (skulpt. Stasys Žirgulis) ^[4]
Galerijos lankytojai gali pažiūrėti žurnalistės Gražinos Sviderskytės sukurtą filmą apie M. Žilinsko kolekcijos gabenimą iš Berlyno į Lietuvą ^[5]

Šaltiniai

↑ Agentūrinių-operatyvinių priemonių planas prieš objektą „Konsulas“ (www.kgbveikla.lt)
↑ Rūta Purvinaitė. Mykolas Žilinskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 678
↑ http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332 Archyvuota kopija 2012-11-12 iš Wayback Machine projekto.
↑ Mecenato gyvenimas panašus į detektyvą, 2004-09-30
↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=%DEILINSKAS%20MYKOLAS^{[neveikianti nuoroda]}

Literatūra

Mykolo Žilinsko kolekcija, dovanota M. K. Čiurlionio dailės muziejui: katalogas (sud. Kazimiera Galaunienė, Petras Kimbrys, Malvydas Sakalauskas). – Kaunas: Kauno valstybinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 1980. – 166 p.: iliustr.
Mykolas Žilinskas: jis apie save, mes apie jį (sud. Vytautas Jakelaitis, dail. Adomas Matuliauskas). – Vilnius: Mintis, 1994. – 63 p.: fotogr. – ISBN 5-417-00621-1
Mykolo Žilinsko dailės kolekcija: iliustruotas inventorinis katalogas (sud. Violeta Krištopaitytė, Palmyra Sakalauskienė, Irmantė Randarčikaitė-Šarakauskienė). – Kaunas: Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, 2006. – 599 p.: iliustr. – ISBN 9955-471-14-X