Egiptiečių mitologijoje Mentu (Montas – „klajoklis“) karo dievas. Monto šventasis gyvūnas buvo sakalas, vadinamas dievu sakalu.
Vaizdavimas
Mentu vaizduojamas žmogumi su sakalo galva arba buliaus galva, kurią puošia dvi žydros plunksnos ir saulės diskas. Sakalas simbolizuoja dangų, bulius – jėgą ir karą. Jo atributai buvo įvairūs ginklai: ietis, rytietiškas kardas, peiliai, lankas ir strėlė. Hermontyje (pietiniame Egipte) Mentu siejamas su baltu jaučiu juodu snukiu vadinamu Bakha. Mentu simbolizavo jėgą, vyriškumą ir pergalę. Siejamas su įnišusiu buliumi, kadangi reiškė jėgą ir karą.
Kultas
Pradžioje buvo deginančiu saulės poveikiu ir dėl to sietas su Ra bei vadinamas Mentu-Ra. Dėl siejimo su destrukcine Saulės galia buvo įsivaizduojamas kaip karys ir galiausiai tapo karo dievu. Iš pradžių Mentu kulto centras buvo Tėbai, Hermontis, Todas ir Medamudas, todėl tekstuose minimi „keturi Mentai, sujungti į vieną“. Pagrindinė Monto funkcija – užtikrinti faraono pergalę kovoje su priešu. Vėliau Mentu kultas išliko tik Metamunde. Karingi Viduriniosios karalystės 11-osios dinastijos faraonai XXI a. pr. m. e. laikė Mentu vienu pagrindinių panteono dievų, taip pat savo „asmeniniu dievu“, kurio vardas buvo sudėtinė faraono vardo dalis, pvz., Mentuchotepas („Mentu patenkintas“). Vykstant sinkretizmo procesui, Mente susiliejo su Amonu, nors dar XIII a. pr. m. e. kūrinyje „Pentauro poema“, kur aprašytos faraono Ramzio II kautynės su hetitais, apie faraoną sakoma, kad „savo jėga jis prilygsta Mentu jo galybės valandą“. Garsiame pasakojime, kuris aprašo Kadešo mūšį, sakoma Ramzis II pamatė savo priešus ir „įniršo kaip Mentu, Tėbų valdovas“. Egipto didieji karaliai – generolai vadinosi Galingaisiai buliais, Mentu sūnumis.
