Mirra Alfassa (gimusi Blanche Rachel Mirra Alfassa; 1878 m. vasario 21 d. Paryžiuje – 1973 m. lapkričio 17 d. Pudučeryje), vėliau Mirra Morisset ir Mirra Richard[1] – politiko revoliucionieriaus, poeto, filosofo ir mistiko Šri Aurobindo dvasinė bendražygė bei bendradarbė ir jo darbo tęsėja, Aurovilio įkūrėja, savo sekėjų žinoma kaip Motina.
Su Aurobindu ji pirmąkart susitiko 1914 m. kovo 29 d. Pondišeryje, į kurį atvyko su tikslu jį pamatyti. Su Aurobindu, radusiu prieglobstį tuometiniame Prancūzijos anklave Indijoje, ji susitarė bendrai leisti naują žurnalą „Arya“. Kilus Pirmajam pasauliniam karui Alfassa netrukus buvo priversta grįžti iš Pondišerio į Paryžių, paskui išvyko į Japoniją, kur praleido likusius karo metus ir sutiko poetą Rabindranathą Tagorę. Galiausiai 1920 m. balandžio 24 d. ji grįžo į Pondišerį ir niekad daugiau iš jo nebeišvyko. Po 1926 m. lapkričio 24 d., kai Šri Aurobindo pasitraukė į visišką atsiskyrimą, ji ėmėsi vadovauti jo kelioms dešimtims mokinių ir su visišku Aurobindo pritarimu tapo susikūrusio Šri Aurobindo ašramo bendruomenės vadove. Patika, kurią ji užregistravo po Aurobindo mirties 1950 m., toliau užtikrina šios institucijos priežiūrą.
Paskutiniųjų jos gyvenimo 30 metų dvasinių patyrimų liudijimai yra pateikti 13 tomų pokalbių su Alfassa leidinyje „Motinos agenda“ (L’Agenda de Mère arba Mother’s Agenda). Per tuos metus ji siekė savo fizinio kūno sąmonės perkaitos, kad per atsivėrimą antmoninei Tiesai-Sąmonei (supramental Truth-Consciousness), žemėje, kaip tvirtino Aurobindo, dar nesireiškusiai naujai dvasios galiai, atsirastų naujos rūšies žmogiškasis individas.
Sri Aurobindo laikė Alfassą Dieviškosios Motinos įsikūnijimu ir vadino ją tuo vardu: Motina. Dieviškoji Motina yra suprantama kaip Dieviškosios sąmonės ar dvasios kuriamoji energija ar aspektas, evoliucinės raidos pradas.
Biografija
Ankstyvasis gyvenimas
Vaikystė
Mirra maždaug 1885 m.Mirra vaikystėje
Mirra Alfassa gimė 1878 m. Paryžiuje Moïse‘o Maurice’o Alfassos, žydo bankininko iš Adrianopolio (dabar Edirnė Turkijoje), ir jo žmonos, Aleksandrijos žydaitės Mathilde Ismalun, pasiturinčioje buržua šeimoje. Ji turėjo vyresnį brolį, vardu Mattéo Mathieu Maurice’as Alfassa, kuris vėliau ėjo įvairias aukštas vyriausybines pareigas Prancūzijos kolonijinėje administracijoje Afrikoje. Mirros šeima į Prancūziją imigravo vos prieš metus iki jos gimimo. Šeimos gyvenimas nesiklostė, ir Mathilde su Maurice‘u gyveno skyrium Paryžiaus Osmano bulvaro 62-ajame name. Pirmuosius aštuonerius savo gyvenimo metus, kuriuos ji praleido šiame name, Mirra buvo artima savo kaimynystėje gyvenusiai močiutei Mirrai Ismalun (merg. pavardė Pinto), vienai iš pirmųjų moterų, drįsusių vienai išvykti už Egipto.[2][3]
Mirra išmoko skaityti septynerių metų, bet mokyklą pradėjo lankyti tik sulaukusi devynerių. Ji domėjosi įvairiais menais, tenisu ir dainavimu, bet Mirros motinai kėlė nerimą tai, jog, kaip jai atrodė, nė vienas dalykas dukrai giliai nerūpi.[4] Būdama keturiolikos ji įjunko į knygas ir perskaitė didelę dalį bibliotekos, sukauptos jos tėvo, kuris, kaip manoma, padėjo jai nepriekaištingai išmokti prancūzų kalbą.[5] Jos biografas Vrekhemas pažymi, kad Mirra vaikystėje patyrė įvairių okultinių patyrimų, tačiau nieko neišmanė apie šiuos dalykus, nesuprato jų reikšmės ir niekam apie juos nepasakojo. Alfassa vėliau prisiminė, jog būdama penkerių ji susivokė nepriklausanti šiam pasauliui. Anot jos, ji kartais panirdavusi į transą, kai įsitaisydavo minkštame krėsle ar valgymo metu. Tai rimtai suerzindavo jos motiną, kuri tokį elgesį laikė neprideramu padorioje visuomenėje. Negana to, jos motina buvo įsitikinusi ateistė ir manė, jog bet kokie okultiniai patyrimai esantys ne kas kita kaip psichiniai sutrikimai, kuriuos būtina gydyti.[6] Pasak Alfassos, kai jai buvo maždaug trylika metų, ištisus metus, kai ji tik atsiguldavo, jai atrodydavę, jog išėjusi iš kūno ji kyla tiesiai virš namo, o paskui virš miesto:
Tada matydavau save apsivilkusią nuostabia auksine mantija, daug ilgesne už mane; man bekylant ta mantija ilgėdavo skleisdamasi ratu aplink mane, kad sukurtų it milžinišką stogą virš miesto. Tada aš matydavau iš visų pusių išeinančius vyrus, moteris, vaikus, senius, ligonius ir nelaimėlius; jie rinkdavosi po išsiskleidusia mantija melsdami padėti, pasakodavo savo bėdas, savo kančias, savo vargus. Atsakydama mantija, lanksti ir gyva, nutįsdavo prie kiekvieno iš jų atskirai, ir, kai tik ji juos paliesdavo, jie būdavo paguosti ir išgydyti, ir grįždavo į savo kūnus laimingesni ir tvirtesni nei tada, kai išeidavo iš jų. Nebuvo nieko, kas man būtų atrodę gražiau, nieko, kas mane būtų darę laimingesnę; visa dienos veikla man atrodė esanti blanki ir pilka, stokojanti tikro gyvenimo, greta šios nakties veiklos, kuri man buvo tikrasis gyvenimas.
Mirra Alfassa
Patyrimų virtinė tarp trylikos ar keturiolikos metų, kaip vėliau teigė Alfassa, ją įtikino, kad Dievas egzistuoja ir kad žmogus turi galimybę su juo susivienyti. Iš šio laikotarpio Mirrai ypač įsirėžė į atmintį sapnai, kuriuose ji matydavo tamsaus gymio vyrą, kurį ji vadino Krišna ir kurio niekad anksčiau nebuvo mačiusi.[7][8][9]
Menininkė ir keliautoja
24 metų Mirra Alfassa su sūnumu André, maždaug 1902 m.
1893 m. baigusi mokyklą šešiolikmetė Alfassa pradėjo studijuoti dailę privačioje Juliano akademijoje (Académie Julian)[10][11], kurioje ji buvo praminta Sfinksu. 1897 m. spalio 13 d. ji ištekėjo už François Henri Morisset, Gustave‘o Moreau mokinio.[12] Jaunavedžiai apsigyveno Lemersjė gatvės 15-ajame name (15 Rue Lemercier), esančiame netoli Monmartro. 1898 m. rugpjūčio 23 d. jai gimė sūnus André. Gyvendama Paryžiaus meninio avangardo širdyje Alfassa per šią impresionizmo ir postimpresionizmo erą užmezgė pažintis su tokiais menininkais kaip Rodinas ir Matisse’as. Šešis iš Alfassos tapybos darbų priėmė Nacionalinės dailiųjų menų draugijos salono žiuri, ir jie buvo eksponuojami 1903 m., 1904 m. ir 1905 m.[13] Šiuo metu Alfassa, kaip ji vėliau prisiminė, taip pat išgyveno patyrimų, kurie, jos įsitikinimu, buvo ne protinės formacijos, bet spontaniški potyriai. Pasakoti apie juos ji nesijautė galinti savo aplinkoje, tačiau vis labiau juto reikalą juos išsiaiškinti. Čia jai pravertė į rankas patekęs Vivekanandos veikalas „Radža joga“ (Râja-yoga). Daugiau sužinoti apie savo patyrimų prigimtį jai taip pat padėjo Bhagavadgyta, kurią patarė perskaityti vienas indas, būsimas Laknau universiteto pirmasis vicekancleris Gyanendra Nathas Chakravartis, davęs jai patarimą laikyti Krišną vidinės ar imanentinės Dievybės simboliu.[14]
Maxas Théonas ir Alma Théon
Mirra Alfassa Theono namuose Tlemsene, Alžyras (1906–1907 m.)
1903 m. Mirra susipažino su Louis Thémanlys, kuris buvo Kosminio judėjimo (Mouvement cosmique), Maxo Théono įkurtos grupės, Paryžiaus skyriaus vadovas. Ji ėmė lankytis Louis paskaitose, pradėjo skaityti jo grupės mėnraštį „Kosminis reviu“ (Revue cosmique) ir tapo aktyvi jos narė. 1905 m. ji susitiko su pačiu Théonu, o 1906 m. liepos 14 d. ji pirmą kartą viena nuvyko į Alžyro miestą Tlemseną, ir čia gyvenusio Maxo ir jo žmonos Almos Théon namuose keturis mėnesius iš pirmų lūpų gilinosi į jų mokymą ir eksperimentiškai mokėsi okultizmo. Alfassa ypač aukštai vertino ponią Théon, kuri, anot jos, buvo apdovanota išskirtinėmis psichokinetinėmis galiomis. Kitais metais ji dar kartą apsilankė Tlemsene.[15]
1908 m. Alfassa išsiskyrė su Henri ir persikėlė gyventi į butą netoliese esančiame Levi gatvės 49-ajame name (49 Rue des Lévis). Maždaug tuo pat metu, 1906 m., ji kartu su broliu Mattéo įkūrė Paryžiuje grupę, pavadintą „Naujoji idėja“ (l’Idée Nouvelle), kuri rinkdavosi jos namuose trečiadienį vakarais. 1911 m. Mirra susituokė su Pauliu Richard’u, kuris ketverius metus atitarnavęs armijoje rimtai įsitraukė į filosofiją ir teologiją. Mirros biografas Vrekhemas nurodo, kad Richard’ui tuo metu buvo kilę problemų dėl trijų savo vaikų iš pirmos santuokos su viena olande globos, todėl, siekdamas sutvarkyti savo teisinę padėtį, jis paprašęs Mirros ištekėti už jo ir ji sutikusi.[16]
Prieš tai Richard’as buvo nuvykęs į Indiją, kur dalyvavo rinkimų kampanijoje dėl mandato į Prancūzijos Deputatų Rūmus nuo Pondišerio, ir čia būdamas 1910 m. balandį susitiko su Aurobindo. Per šį susitikimą Šri Aurobindo veikiausiai pirmąsyk išgirdo apie Alfassą ir jos „Naujosios idėjos“ grupę.
Paryžiuje Alfassa su Richard’u gyveno mažame namelyje, esančiame adresu Val de Graso gatvė 9 (9 rue du Val de Grace). Šiame namelyje, stovinčiame kiemo su sodeliu gale, ji kone kas vakarą priimdavo Alexandrą David-Néel.[17] Šiuo laikotarpiu ji taip pat susitiko su 'Abdu’l-Bahá ir Inayatu Khanu.
Pirmasis susitikimas su Šri Aurobindo ir Japonija
Dorothy Hodgson (Datta), Mirra Alfassa ir Paulis Richard‘as su draugais japonais Tokijuje maždaug 1918 m.
Richard’as nesiliovė siekęs politinės karjeros ir nepaisydamas ankstesnės nesėkmės vėl ryžosi dalyvauti rinkimuose Pondišerio apygardoje, tik šįsyk nusiteikė pats kovoti dėl mandato. Į Indiją su Mirra jiedu išplaukė 1914 m. kovo 7 d., o kovo 29 d. pasiekė Pondišerį.[18][19] Atvykę į šį uostamiestį jiedu susitarė dėl susitikimo su Aurobindo, kuris į Pondišerį atvyko užsiimti joga, kai pasitraukė iš kovos už Indijos nepriklausomybę nuo britų valdžios. Mirra vėliau sakė, jog pamačiusi per pirmąjį susitikimą Aurobindo, ji atpažino, kad jis esąs tas jos ankstyvųjų vizijų tamsaus gymio azijietis, kurį ji vadino Krišna. Susitikimas padarė jai gilų įspūdį. Kitą dieną ji įrašė savo dienoraštyje:
Nesvarbu, kad esama tūkstančių būtybių, nugrimzdusių į pačią tirščiausią neišmonę, Tas, kurį matėme vakar, yra žemėje; jo buvimas yra pakankamas įrodymas, jog ateis diena, kai tamsa persikeis į šviesą, ir žemėje iš tikrųjų bus įkurta Tavo karalystė.
Richard’as pralaimėjo rinkimus Pauliui Bluysenui, kurį jis rėmė per ankstesnius balsavimus. Richard’ui ir Mirrai ėmė trukti pinigų ir jie nusprendė anglų ir prancūzų kalba pradėti leisti žurnalą „Arya“, kuriame Šri Aurobindo galėtų skelbti savo idėjas. Pirmas žurnalo numeris dienos šviesą išvydo 1914 m. rugpjūčio 15 d. ir leidžiamas anglų kalba ėjo šešerius su puse metų (leisti žurnalą prancūziškai tapo nebeįmanoma Richard’ui ir Mirrai išvykus iš Pondišerio).[21]
Tuo metu vis labiau plėtėsi Pirmasis pasaulinis karas, ir britų valdžia ėmė persekioti Indijos revoliucionierius kaip galimus vokiečių armijos šnipus. Nors Aurobindo visiškai nutraukė savo veiklą prieš britų valdymą, jis buvo laikomas nepatikimu elementu ir Londonas pareikalavo Paryžiaus, kad visi prancūzų valdomose teritorijose prieglobstį radę revoliucionieriai būtų arba perduoti britams, arba deportuoti iš Indijos. Prancūzijos valdžia pasiūlė, jog viena galimybių būtų britų įtariamiems indų nacionalistams rasti vietos Alžyre. Aurobindo tokia perspektyva buvo nepriimtina, ir jis pareiškė „nė nepasijudinsiąs iš čia“. Vis dėlto visos šios britų pastangos nuėjo perniek, nes byla su Pondišerio svadešininkais pateko į Mirros brolio Mattéo, tuomet ėjusio vyriausiojo patarėjo pareigas Prancūzijos kolonijų ministerijoje, rankas, ir jis tą bylą įkišo giliai į apatinį stalčių, kur ji taip ir liko gulėti nepaliesta.[22][23]
Po nesėkmingo bandymo pasilikti Pondišeryje Mirra su Richard’u 1915 m. vasario 22 d. išvyko atgal į Paryžių. Po metų Richard’ui buvo pasiūlyta užsiimti prancūzų prekybos skatinimu Japonijoje (tada ji buvo Prancūzijos ir Britanijos sąjungininkė) ir Kinijoje. Mirra išvyko į Japoniją kartu su vyru ir niekada nebegrįžo į gimtąjį Paryžių.[24]
Mirra ir Richard’as palyginti ramiai išgyveno Japonijoje ketverius metus – pirmiausia Tokijuje (1916–1917), o paskui Kiote (1917–1920). Į Pondišerį Mirra su Richard’u grįžo 1920 m. balandžio 24 d. Iš Japonijos juos atlydėjo anglė Dorothy Hodgson, kuri tapo viena pirmųjų Šri Aurobindo sekėjų vakariečių ir gavo vardą Datta („Atsidavusioji“).[25][26] 1920 m. lapkričio 24 d. užgriuvus smarkiai audrai su liūtimis Aurobindo pasiūlė Mirrai ir Dorothy Hodgson persikelti į jo namą, esantį adresu Fransua Marteno g. 41 (41 Rue François Martin), kuris vėliau tapo žinomas kaip Svečių namai, ir ji ėmė čia gyventi kartu su kitais namykščiais.[27][28] Richard’as ilgam neužsibuvo Indijoje; metus pakeliavęs po Šiaurės Indiją jis grįžo į Prancūziją, o po skyrybų su Mirra vėl susituokė Anglijoje. Kelerius metus išprofesoriavęs JAV jis mirė 1968 m.[29]
Ašramo įsikūrimas
Per laiką daugelis tų, kuriuos paveikė žurnalo „Arya“ idėjos, taip pat tie, kurie iš kitur buvo girdėję apie Aurobindo, ėmė burtis apie jį, kad galėtų nuolat gyventi su juo kartu ir užsiimti jo joga. Iš pradžių kiti namykščiai žvelgė į Mirrą su atsarga ir laikė ją pašaliete. Tačiau pats Aurobindo buvo įsitikinęs, kad jinai yra jam lygiavertė jogos pasiekimų požiūriu ir ėmė ją vadinti Motina, duodamas pavyzdį, kuriuo vėliau pasekė ir visi kiti namykščiai. Maždaug nuo 1924 m. Mirra pradėjo tvarkyti namykščių kasdieninio gyvenimo reikalus ir pamažėle apie Šri Aurobindo susibūrusių siekėjų grupė ėmė virsti ašramu, ne tiek dėlto, kad tokie buvo Mirros ar Aurobindo planai, bet dėl pačių daugėjančių siekėjų noro.[30] Oficialia Šri Aurobindo ašramo įsikūrimo data laikoma 1926 m. lapkričio 24 diena. Tuo metu jam priklausė 24 mokiniai.
Ašramo įsikūrimo data Aurobindo sekėjų taip pat yra vadinama Siddhės, ar Pergalės, diena[31] ir tebėra švenčiama iki šiol, nes Mirra ir Aurobindo paskelbė, jog tądien viršmoninė sąmonė tiesiogiai apsireiškė žemėje, atverdama galimybę žmogaus sąmonei tiesiogiai suvokti viršmoninę (overmind) sąmonę ir būti joje.[32]
Tų pačių metų gruodžio mėnesį Šri Aurobindo nusprendė visiškai pasitraukti iš viešumos į dar griežtesnį atsiskyrimą ir paskelbė, kad nuo šiol paveda Mirrai vadovauti visam išoriniam darbui. Mirra vėliau sakė, kad Aurobindo nesitarė su ja dėl šio sprendimo ir nepranešė jai apie tokį ketinimą. 1927 m. vasario 8 d. Šri Aurobindo ir Mirra persikėlė gyventi į namą, esantį adresu Fransua Marteno g. 28 (28 Rue François Martin) – vieną iš keturių sublokuotų namų, sudarančių pagrindinį Ašramo pastatą, kuriame jiedu praleis visą likusį gyvenimą. 1930 m. balandžio laiške Šri Aurobindo dar kartą patvirtino, jog Motina vienintelė vadovauja visai Ašramo veiklai.[33] Iki 1930 m. rugpjūčio ašramo narių nuo 80 išaugo iki šimto, ir aplink Šri Aurobindo ir Mirrą susibūrę siekėjai tapo pačią save išlaikančia bendruomene, užtikrinančia visus pagrindinius jos narių poreikius.[34]
Šri Aurobindo ir Mirros dvasinis darbas ir joga buvo pavadinti integraliąja joga, visa apimančia pilnutine joga. Nuo kitų jogos kelių ši joga skiriasi tuo, kad jos sekėjai neišsižada išorinio gyvenimo, kad pasitrauktų į atsiskyrimą ar užsidarytų vienuolyne, bet siekia praktikuoti dvasingumą visoje kasdienio gyvenimo veikloje ir visose gyvenimo apraiškose.[35]
1937 m. ašramo namykščių skaičius perkopė 150, todėl tapo būtina imtis ašramo gyvenamųjų namų ir kitų objektų plėtros. Čia į pagalbą atėjo Haiderabado kunigaikštystės ministras pirmininkas Hyderas Ali, įtikinęs Haiderabado nizamą suteikti ašramui dotaciją, būtiną tolesnei plėtrai. Vadovaujamas Mirros, vyriausiasis architektas, čekų kilmės amerikietis Antoninas Raymondas, kuriam talkino kitas čekų kilmės architektas Františekas Sammeras ir japonų kilmės amerikietis George’as Nakashima, suprojektavo modernistinį dormitoriumo pastatą. Pastato statymą dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo teko atidėti, tačiau praėjus dešimčiai metų jis galiausiai buvo baigtas ir pavadintas Golkonda (Golconde), garsiosios nizamo deimantų kasyklos vardu.[36] 1938 m. gyventi į ašramą atvyko Margaret Woodrow Wilson, JAV prezidento Woodrow Wilsono duktė, ir pasiliko jame iki mirties.[37]1939 m. kilo Antrasis pasaulinis karas. Nors kai kurie ašramo nariai linko netiesiogiai remti Hitlerį, kuris stojo į karą su Indiją kolonizavusia Britanija, ir Mirra, ir Šri Aurobindo viešai paskelbė, kad palaiko Sąjungininkus. Jiedu ne tik paskelbė žodinę deklaraciją, bet ir, didelei daugelio indų nuostabai, skyrė lėšų Britų Indijos vicekaraliaus karo fondui.[38]
Mokyklos ašrame įsteigimas ir Šri Aurobindo mirtis
1943 m. gruodžio 2 d. Mirra įsteigė ašrame mokyklą vaikams, kurie per karą kartu su tėvais ieškodami prieglaudos atvyko į ašramą. Ji manė, jog toks žingsnis yra keblokas posūkis visiškos dvasinės sutelkties siekiančiame ašrame, tačiau vėliau įsitikino, kad mokykla palaipsniui ims derėti su esminiu Šri Aurobindo integraliosios jogos principu, anot kurio „visas gyvenimas – tai joga“.[39] Mokykla, pagrįsta Aurobindo laisvosios pažangos ugdymo samprata, vėliau buvo pavadinta Šri Aurobindo tarptautiniu švietimo centru (Sri Aurobindo International Centre of Education). Nuo 1949 m. vasario 21 d. ji pradėjo leisti ketvirtinį žurnalą, pavadintą „Bulletin of Physical Education“. Jame Šri Aurobindo išspausdino aštuonių straipsnių seriją, pavadintą „Antmonės apsireiškimas žemėje“ (The supramental manifestation upon earth), kuriame pirmą kartą išdėstė mintis apie pereinamąją būtybę tarp žmogaus ir antžmogio.[40]
Šri Aurobindo netikėtai mirė 1950 m. gruodžio 5 d. Tai buvo sunkus patyrimas Mirrai. [39] Visa veikla ašrame buvo sustabdyta dvylikai dienų, po kurių Mirra turėjo priimti sprendimą dėl tolesnės ašramo raidos. Metai nuo 1950-ųjų iki 1958-ųjų buvo laikotarpis, kai mokiniai ją galėjo matyti dažniausiai.[41]
Aurobindo paskatinta Mirra ėmė dėvėti sarius ir sukaupė maždaug 500 jų kolekciją. Ašramui susidūrus su finansiniais sunkumais, ji juos parduodavo, kad gautų reikiamų lėšų.
Pondišeris, Indija
Mirra Alfassa su Pavitra ant Ašramo senojo sekretoriato terasos
1954 m. rugpjūčio 15 d. Prancūzų Pondišeris tapo Indijos sąjungine teritorija. Mirra tada paskelbė apie savo dvigubą pilietybę – Indijos ir Prancūzijos.[42] 1955 m. sausio 16 d. Šri Aurobindo ašramą aplankė panditas Nehru ir kelioms minutėms susitiko su Mirra. Šis susitikimas išsklaidė daugelį abejonių, kurių pirmasis Indijos ministras pirmininkas turėjo dėl šio ašramo. Antrojo jo vizito į ašramą, įvykusio 1955 m. rugsėjo 29 d. metu, jį lydėjo duktė Indira Gandhi. Mirra padarė jai didelį poveikį ir ilgainiui šis susitikimas išsiplėtojo į glaudžius santykius.[43] Po Šri Aurobindo mirties Mirra toliau tęsė prancūzų kalbos mokymą. Pamokas ji pradėdavo paprastu pokalbiu, vėliau išsiplėsdavusiu į plačias diskusijas apie integraliąją jogą, kurių metu ji perskaitydavo ištrauką iš kurio nors Šri Aurobindo ar savo pačios veikalo ir ją komentuodavo. Šios paskaitos, prancūziškai pavadintos „Pokalbiais“ (Entretiens, angliškai „Klausimais ir atsakymais“ (Questions and Answers), vėliau buvo išleistos septyniais tomais.[44]
Po Šri Aurobindo pasitraukimo Mirra tesėjo Aurobindo duotą pažadą tęsti vidinį fizinės ir ląstelių sąmonės perkaitos darbą. 1956 m. vasario 29 d. ji užsirašė patyrusi potyrį, kurio metu ji buvo įgijusi kosminį aukso pavidalą ir aukso kūju sudavė vienintelį smūgį į masyvias aukso duris, skiriančias pasaulį nuo Dievystės. Durys nuo to smūgio subyrėjusios ir į žemę nenutrūkstamu srautu ėmusi plūsti antmoninė šviesa, jėga ir sąmonė. Šią dieną ji pavadino Aukso diena, o kiek vėliau, balandžio 24 d., paskelbė, jog „Antmonės apsireiškimas žemėje yra nebe pažadas, bet tikras faktas, tikrovė.“[45]
Nuo 1960 m. iki mirties 1973 m. Alfassa kone kas savaitę susitikdavo su savo artimu mokiniu Satpremu. Jiedu kalbėdavosi apie Mirros potyrius kūninės perkaitos kelyje, pasaulio įvykius, antmoninės sąmonės reiškimąsi pasaulyje, Mirros ankstyvuosius dvasinius patyrimus, jos fizinio kūno pokyčius ir jo funkcionavimo sudvasinimą ir kitas temas. Šie pokalbiai buvo įrašyti ir vėliau surinkti daiktan į 13 tomų leidinį, pavadintą „Motinos agenda“ (L’Agenda de Mère arba Mother’s Agenda).
Mirra Alfassa žaidžia tenisą
Mirra teigė, jog gėlės „kalba mums subtilia ir kvapia kalba, kai žinome, kaip jų klausytis“ ir laikė, kad jos skleidžia dvasinį turinį. Ji suteikė pavadinimus maždaug 800 skirtingų gėlių, nusakančių tą dvasinę kokybę, kurią jos perteikia (žr. Gėlės ir jų dvasinė reikšmė, Flowers and Their Spiritual Significance). Gėles ji taip pat įteikdavo, kad per jas suteiktų palaiminimą.
1962 m., būdama 84-erių, ji dėl pašlijusios sveikatos buvo priversta nutraukti artimus kontaktus su mokiniais, tačiau ji toliau duodavo viešas daršanas. 1963 m. vasario 21 d., per savo 85-ąjį gimtadienį, Mirra davė pirmą daršaną iš terasos, kuri buvo pastatyta jai ant stogo. Nuo tada ji čia pasirodydavo per ašrame švenčiamas keturias daršanos dienas, į kurias jos pamatyti ar būti pamatytam suplūsdavo tūkstančiai žmonių.[46]
1954 m. Mirra paskelbė esė, pavadintą „Svajonė“, kurioje ji teigė svajojanti, jog „kažkur žemėje turėtų būti vieta, į kurią jokia tauta negalėtų pretenduoti kaip į savo išimtinę nuosavybę; kur visi geros valios žmonės, puoselėjantys nuoširdų siekimą, galėtų laisvai gyventi kaip pasaulio piliečiai“.[47] 1964 m. ji galutinai nusprendė, kad tokia vieta turėtų tapti dar nesamas miestas. Jis buvo pavadintas Auroviliu, Aušros miestu, ir įkurtas 1968 m. vasario 28 d. netoli Pondišerio. Mirra parašė keturių punktų Aurovilio chartiją ir išreiškė norą, kad šis miestas, kurio tikslas yra žmonijos vienybės įgyvendinimas, taptų „visuotinio bendruomeninio gyvenimo vieta, kur vyrai ir moterys mokytųsi gyventi taikoje, tobuloje harmonijoje ir būtų aukščiau visų tikėjimų, politinių pažiūrų ir tautybių.“ Miestas tebeegzistuoja po šiolei ir toliau auga.[48] Šiandien Aurovilį valdo fondas, kurį įkūrė Indijos vyriausybė.
Vėlyvieji metai
Daug politikų nuolat lankė Mirrą, kad pasisemtų išminties iš jos vadovavimo. Ją lankė Indijos ketvirtasis prezidentas V. V. Giri, Dalai Lama XIV, kuriam ji patvirtino, kad Tibetas vieną dieną taps nepriklausomu, Nepalo karalius Mahendra ir ypač Indira Gandhi, kuri palaikė su ja itin glaudžius kontaktus.[49] 1956 m. Mirra kartu su Surendranathu Jauharu įkūrė Šri Aurobindo ašramo Delio filialą, kuriame taip pat buvo įsteigta Motinos tarptautinė mokykla (Mother’s International School, MIS), tapusi viena geriausių Indijos ir Delio vidurinių mokyklų.
Matrimandyras
1973 m. kovo pabaigoje Mirros sveikatos būklė labai pablogėjo. Po 1973 m. gegužės 20 d. buvo atšaukti visi susitikimai. Tų pačių metų rugpjūčio 15-ąją ji davė paskutinę savo daršaną. Mirra dar ateidavo į išorinį balkoną, kur tūkstančiai sekėjų laukdavo galimybės išvysti ją. Mirra mirė 1973 m. lapkričio 17 dieną, 19 val. 25 min. vietos laiku. Po trijų dienų, lapkričio 20-ąją, jos palaikai buvo palaidoti šalimais Šri Aurobindo ir ilsisi samadhio, įrengto pagrindinio Ašramo pastato vidiniame kieme, žemutinėje kriptoje.[50]
Šaltiniai
↑Archives Départementales de Paris en ligne, acte de naissance n° 1878/390/9e du 21/02/1878, puslapis 6
↑Išsamus viršmonės aprašymas yra pateiktas Aurobindo filosofinio veikalo Dieviškasis gyvenimas (The Life Divine) Pirmosios knygos 28-ajame skyriuje ir Antrosios knygos 26-ajame skyriuje.
