PROFILPELAJAR.COM

Mircea Eliade

Mirča Elijadė
Gimė	1907 m. kovo 13 d. Bukareštas, Rumunija
Mirė	1986 m. balandžio 22 d. (79 metai) Čikaga, JAV
Tėvai	Gheorghe Eliade ir Jeana Vasilescu
Sutuoktinis (-ė)	Nina Mareş

Veikla	mokslininkas, profesorius
Sritis	religijotyra, filosofija, mitologija

Išsilavinimas	Filosofijos mokslų daktaras
Alma mater	Bukarešto universitetas

Vikiteka	Mircea Eliade

Mirča Elijadė (Mircea Eliade; 1907 m. kovo 13 d. – 1986 m. balandžio 22 d.) – rumunų religijotyrininkas, filosofas, rašytojas. Vienas įtakingiausių pasaulio mitologijos ir religijos tyrinėtojų.

Biografija

Mirča Elijadė gimė Bukarešte, ortodoksų šeimoje. Vaikystėje išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą. Jaunystėje labai domėjosi gamta, rumunų folkloru ir krikščioniškomis valstiečių tradicijomis. Buvo skautų judėjimo narys, keliavo upėmis, po kalnus. 1925–1928 m. Bukarešto universitete studijavo filosofiją. Vėliau gavęs stipendiją išvyko studijuoti sanskrito ir filosofijos į Kalkutos universitetą. Indijoje sutiko Mahatmą Gandį, bendravo su žymiais indų šventikais. 1933 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį.

1936 m. keliavo po nacistinę Vokietiją, Jungtinę Karalystę. Palaikė nacionalistinius Rumunijos judėjimus, tačiau prieštaravo antisemitizmui ir rasizmui. 1938 m. pasikeitus politinei padėčiai šalyje Elijadė buvo sekamas, vėliau areštuotas ir uždarytas į Merkuja Čuko koncentracijos stovyklą. Ten kaliniams skaitė paskaitas apie ezoteriką, metafiziką, jogą, religiją. Po kelių mėnesių profesorius buvo paleistas ir išvyko į Vakarų Europą, kur dėstė įvairiuose universitetuose. Dirbo Rumunijos atstovybėse Londone ir Lisabonoje. Gyveno Paryžiuje, skaitė paskaitas Sorbonos universitete. 1957 m. pradėjo dirbti Čikagos universitete kur ir parašė daugelį savo svarbiausių darbų. Kūrė ir fantastinius romanus, kurių dauguma siejosi su nemirtingumo, kito pasaulio, laiko prasmės idėjomis. 1966 m. tapo JAV meno ir mokslo akademijos nariu, 1976 m. Sorbonos, o 1985 m. Vašingtono universitetų garbės daktaru. 1980 m. Liono universitetas nominavo Elijadę Nobelio premijai. Vienas paskutinių jo darbų buvo tritomė „Religinių idėjų enciklopedija“, kuri apėmė laikotarpį nuo akmens amžiaus iki reformacijos, tačiau 1984 m. gaisras sunaikino daugelį parašytos medžiagos, ir iki pat mirties Elijadė nesugebėjo pabaigti to darbo.

Idėjos

Teigė, kad religijos branduolys yra iracionalus išgyvenimas, neišreiškiamas žodžiais. Pasak jo, šventybė pasirodo per hierofanijas – bet kokį realų objektą, o šventybės pasirodymo metas – tai grįžimas į pradžios laiką. Oponavo sekuliarizmui, teigdamas, kad „modernus“ žmogus, atmesdamas tikėjimą kaip prietarus iš tiesų pats yra veikiamas mitinių motyvų ir ritualų. Mokslinius kilmės, atsiradimo tyrinėjimus siejo su žmogaus noru grįžti į pirminę „visko pradžios“ būseną. Politinę ideologiją vadino sekuliarizuota mitologija.

Bibliografija

Svarbiausių veikalų sąrašas:

„Jogos technika“ (Techniques du Yoga; 1948 m.)
„Šamanizmas. Archainės ekstazės technikos“ (Le Chamanisme et les techniques archaïques de l’extase; 1951 m.)
„Vaizdai ir simboliai“ (Images et Symboles; 1952 m.)
„Iniciacijos ritualai ir simboliai“ (Rites and Symbols of Initiation; 1958 m.)
„Šventybė ir pasaulietiškumas: religijos kilmė“ (The Sacred and the Profane: The Nature of Religion; 1957 m.)
„Amžinojo sugrįžimo mitas“ (Le Mythe de l'éternel retour; 1969 m.)
„Zalmoksis. Išnykstantis dievas“ (Zalmoxis, The Vanishing God; 1972 m.)
„Okultizmas, raganavimas ir kultūrinės mados“ (Occultism, Witchcraft and Cultural Fashions; 1976 m.)
„Tikėjimo ir religinių idėjų istorija“ (Histoire des croyances et des idees religieuses; 3 t., 1976–1983 m.)