Milfordo įlanka^[1] arba Milfordo užutėkis (angl. Milford Sound, maor. Piopiotahi) – siaura, giliai įsiterpusi įlanka (fjordas) Ramiajame vandenyne, prie Naujosios Zelandijos Pietų salos pietvakarinių krantų, Fjordlando nacionaliniame parke.^[2]

Milfordo įlanka − tai siaura jūros įlanka nuo Tasmano jūros besitęsianti į sausumą 15 km. Gylis iki 512 m (prie žiočių). Pietiniame fjordo krante iškilusi 1692 m Mitrės viršūnė − vienas aukščiausių tiesiai iš jūros kylančių kalnų. Kalno papėdėje žaliuoja vidurinių platumų drėgnieji miškai. Tai viena drėgniausių N. Zelandijos vietų, joje labai gausiai palyja. Dėl gausių kritulių stačiais įlankos krantais krenta kriokliai.

Į pagrindinį įlankos slėnį suteka Artūro and Kledo upės, į šoninius – Bauenas, Sinbadas, Harisonas ir Sterlingas.^[2]

Europietišką pavadinimą Milfordo fjordui XIX amžiaus trečiame dešimtmetyje suteikė Džonas Gronas (John Grono), ruonių medžioklės laivo kapitonas iš Velso, pavadindamas jį savo gimtojo miesto Milford Heiveno vardu.^[2] Tačiau maoriai, atvykdavę į sąsiaurio žiotyse esančią Anitos įlanką rinkti nefrito, šią vietą vadino Piopiotahi („vienišo strazdo prieglobsčiu“).

Milfordo įlanka – populiarus turistinis objektas. Po fjordą plaukiojama valtimis. Įlanka pasiekiama per nedidelį oro uostą, esantį Milford Saundo gyvenvietėje (viena iš nedaugelio nuolatinių gyvenviečių regione).^[2]

Milfordo sąsiauris Archyvuota kopija 2007-02-27 iš Wayback Machine projekto. (angl.)

Vikiteka: Milfordo įlanka – vaizdinė ir garsinė medžiaga