Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuojamų ekspedicijų dalyviai, 1936 m. eidami nuo Vaiguvos, užsuko į mažą sodybėlę. Stasys Vaitkus kreipėsi į kieme stovinčią moteriškę, teiravosi senovinių daiktų Šiaulių „Aušros“ muziejui, prašė leisti po jos namuko aukštą pasidairyti: gal ten yra užmestų senovinių daiktų. Moteriškė nedraudė, tik teisinosi, kad nieko gero ten nesą. Tad nieko nelaukdami vaikinai šoko ant aukšto. Neilgai trukę jie ėmė leisti žemėn kubiliukus, pintinukes, sėtuves, vyžas ir kitokius ten užtiktus senovinius daiktus daiktelius. Sustatė rastą turtą kieme. Vedėjas prašė moteriškę dovanoti tuos daiktus „Aušros“ muziejui. Ši nustebusi pasakė:
– Anksčiau toks žydelis Mikelis važinėdavo po kaimus, senus rakandus rinkdamas. Dabar mat ponams mieste jų prireikė.
Mikelio vardas visiems labai patiko. „Peliksą Bugailiškį išrinkome vyriausiu Mikeliu. Aš, berods, pirmoji raštu apie tai jam pranešiau ir tuo titulu ėmiau jam laiškus rašyti. Taip Šiaulių „Aušros“ muziejuje atsirado Mikeliais iki gyvos galvos vadinami kraštotyros bičiuliai“. (Marijona Čilvinaitė[1])
Prizas
Prizas įsteigtas 1988 m. Šiaulių baldininkų iniciatyva minint Vinco Vaitekūno, beveik šešis dešimtmečius paskyrusio kraštotyrai ir muziejininkystei, tapusio vienu žymiausių šios srities specialistų, 80-ąsias gimimo metines.