Studijavo mediciną, teisę, dirbo advokatu. 1924–1933 m. gyveno emigracijoje Prancūzijoje, kur studijavo etnologiją, domėjosi prancūzų literatūra, vertė majų šventuosius tekstus. Grįžęs į Gvatemalą dirbo žurnalistu, buvo išrinktas į kongresą. Nuo 1946 m. dirbo diplomatu Meksikoje, Salvadore, Argentinoje, Prancūzijoje.
Išgarsėjo apsakymais (rinkinys „Gvatemalos legendos“, 1930 m.), kuriuose realistiniai vaizdai jungiami su mitiniais motyvais. Satyriniame romane „Senjoras Prezidentas“ (El Señor Presidente, 1946 m.) aprašė diktatoriaus Manuelio Kabreros valdymo žiaurumus. 1949 išleido romaną „Kukurūzų žmonės“ (Nombres de maiz, 1949 m.) apie indėnų buitį, papročius. Romanų trilogijoje „Uraganas“ (Viento fuerte, 1950 m.), „Žaliasis tėvas“ (El papa verde, 1954 m.), „Palaidotųjų akys“ (Los ojos de los enterrados 1960 m.) vaizdavo sunkų valstiečių gyvenimą, kovą dėl žemės su užsienio bendrovėmis. Taip pat parašė eilėraščių rinkinius „Vieversio smilkinys“ (Sien de alondra, 1948 m.), „Šviesios pavasario sutemos“ (Clarivigilia primavera, 1965 m.), novelių rinkinį „Savaitgalis Gvatemaloje“ (1956 m.), „Lidos Sal veidrodis“ (El espejo de Lida Sal, 1967 m.), istorinį romaną „Mulatė kaip mulatė“ (Mulata de tal, 1963 m.), autobiografinę apysaką „Didysis penktadienis“ (Viernes de dolores, 1972 m.). Parašė dramų, esė. Kūryboje būdingas istorizmas, magiškojo realizmo bruožai, gausu indėnų legendų motyvų[1].
Išnašos
↑Miguel Ángel Asturias. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
