Konvencijos ištakos siekia 1972 m. Stokholme vykusią Žmogaus aplinkos konferenciją, kurioje buvo pateikta rekomendacija paruošti konvenciją, saugančią migruojančias rūšis. Po kelerių metų Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa inicijavo jos rengimą ir 1979 m. birželio 23 d. Bonoje vykusio susirinkimo metu pateikė pasirašymui. Konvencija įsigaliojo 1983 m. lapkričio 1 d. Nuo 1985 m. kas trejus metus vyksta šalių narių konferencijos, kuriose aptariami svarbiausi konvencijos įgyvendinimo klausimai.
Lig šiol vykusių visuotinių šalių narių susirinkimų pradžios datos ir priėmusios valstybės:[2]
Lietuva konvenciją ratifikavo 2001 metais.[3] Remiantis konvencijos memorandumu, kurį Lietuva pasirašė 2003 m., šalyje aktyviai įgyvendinami meldinės nendrinukės populiacijos atkūrimo ir buveinių išsaugojimo darbai.[4][5]
Turinys
Konvencija siekia apsaugoti valstybių sienas kertančius migruojančius gyvūnus, kuriems kyla išnykimo pavojus. Konkretus rūšių sąrašas pateikiamas pirmajame bei antrajame sutarties priede ir prireikus gali būti keičiamas narių konferencijų metu. Konvenciją priėmusios šalys įsipareigoja pasirūpinti pirmojo priedo rūšimis, jeigu jos migruoja per jų teritoriją: išsaugoti buveines, netrikdyti gyvūnų judėjimo, riboti jiems galinčią pakenkti veiklą, drausti medžioklę, gaudymą. Antrojo priedo rūšys yra tokios, kurių išsaugojimas reikalauja dviejų ar daugiau valstybių glaudaus bendradarbiavimo. Konvencija reikalauja, kad tokiais atvejais susijusios šalys tarpusavyje priimtų detalius vieną ar kelias rūšis liečiančius susitarimus. Lig šiol yra priimta virš dešimties tokių sutarčių.[6]
Susitarimai ir memorandumai
Susitarimai yra atskiros sutartys, priimtos siekiant įgyvendinti Bonos konvencijos tikslus:
